2009-aisiais, kai jis pasirodė, „Real Estate“ buvo vieni pirmųjų iš beatsiritančios surf pop grupių bangos. Kitąmet pasirodė ir tokių vardų kaip „Wild Nothing ar The Drums“ debiutiniai įrašai. O taip pat ir Beach Fossils. Šis kolektyvas dėmesio sulaukia nepalyginamai mažiau, nors gal ir be reikalo. Bent jau taip atrodė beklausant jų debiuto ar po metų pasirodžiusio „What A Pleasure EP.“ Ką mums siūlo antrasis „Clash the Truth“? Ar verta atidžiau sekti su šia grupe susijusias naujienas?
Pirmą sykį šį Bruklino kolektyvą išgirdau pernai vasarą. Buvo karšta it kokiam pragare ir norėjosi atitinkamos muzikos. „Real Estate“ sukti buvo jau kiek pabodę, tad norėjosi kažko negirdėto. Kai ausis palietė pirmieji „Sometimes“ akordai, išsyk susipratau radęs, ko ieškojęs. Visas debiutinis įrašas buvo pripildytas trumpų, lengvučių kūrinėlių, kuriuose labiausiai imponavo melodingos elektrinės gitaros ir lo fi nuotaika. Po metų pasirodžiusiame „EP to lo fi“ jau buvo kiek mažiau, o grupė pajudėjo link šiek tiek „didesnio“ skambesio. Tuo pat metu buvo ir prarasta šiek tiek pirminio paprastumo ir natūralumo.
„Clash the Truth“ iš esmės tęsia nuo ten, kur paliko „What A Pleasure EP“. „Beach Fossils“ netgi ėmėsi vaidinti ambicingus. Puikus to pavyzdys yra „Generational Synthetic“, kuriame kolektyvas netgi pabando apmąstyti ir pateikti ištisos kartos kritiką. Šis kūrinys labai gerai perteikia ir visą įrašą. Beach Fossils jame balansuoja ant labai slidžios pretenzingumo ribos. Kai „Arcade Fire“ atlieka savąją „Rococo“, galvoji apie puikiai perteiktą problematiką, o Beach Fossils bandymas verčia šiek tiek suraukti antakius.
Tiesa yra tokia, kad „Beach Fossils“ yra tiesiog nebloga indie pop/surf pop grupė, per daug neišsiskirianti iš panašaus stiliaus kolektyvo tunto. Taip, jie turi užtektinai lengvai ir maloniai besiklausančių dainų, bet jų muzikai vis tiek kažko trūksta. Štai kad ir pagrindinis „Clash the Truth“ singlas „Shallow“ labai greitai patraukia savo melodingumu bei smagiomis elektrinės gitaros partijomis. Tačiau labai greitai ji ima ir užsimiršta. Atėjo ir praėjo. „Beach Fossils“ kažkaip natūraliai norisi lyginti su tais pačiais Real Estate. Ir reikia pripažinti, kad iki „It‘s Real“, ‚Out of Tune“ ar netgi „Beach Comber“ brukliniečiams dar labai toli. Ir bus toli visados. Kaip jie besistengtų kurti ar perteikti paplūdimio nuotaiką, arba vaizduoti besirūpinančius sociologinėmis temomis, bet tai tik bandymai iššokti šiek tiek aukščiau bambos.
Visgi reikėtų šioje vietoje šiek tiek stabtelėti ir „Beach Fossils“ atsiprašyti. Jiems čia buvo pažerta per daug kritikos. Tai tikrai nėra prasta grupė. Atvirkščiai. Jų muzika miela tiek ausiai, tiek dūšiai. Esmė tame, kad prieš klausant tiek „Clash the Truth“, tiek ankstesnių įrašų reikia suprasti, ko nori ir ką ši grupė jums gali pasiūlyti. Jie tiesiog kuria visai neblogą indie pop/surf pop stiliaus muzikėlę ir tiek. Jos iš tikrųjų visai malonu pasiklausyti karšta vasaros popietę, kai tiesiog norisi kur nors tysoti ir klausytis kažko neįpareigojančio.
Daugiau nieko iš „Beach Fossils“ ir neverta tikėtis. Jeigu leidi jiems atlikti šią funkciją, tai „Clash the Truth“ pasirodo netgi visai neblogas. Tik su išleidimo data jie galėjo dar du ar tris mėnesius palaukti…
VERTINIMAS: 7.2
