Nors saksofonistas Markas Turneris su pianistu Ethanu Iversonu ir kontrabosu grojančiu Benu Streetu taip profesionaliai atlieka savąsias partijas, kad kartais nejučia regima jų autonomija nuo visos grupės, Billy Hartas, sėdėdamas už būgnų, viską sustato į savo vietas. Būgnininkas preciziškai geba užčiuopti pulsą tarp šių trijų instrumentų ir priversti šį džiazo organizmą kvėpuoti pilnais plaučiais!
Pavyzdžiui, kūrinyje „Maraschino“ pianino klavišams suteikiamos solo akimirkos, rodos, pranoksta patį virtuoziškumą ir įprasmina pirmapradį ir jausmingą grojimo būdą tirpte ištirpdant visą tylą aplinkui
Vienas didžiausių Billy Harto kvarteto pasiekimų – gebėjimas meistriškai klausytojams atskleisti pianisto E. Iversono ir saksofonisto M. Turnerio išprotautus, grakščiai lengvus muzikinius vingius. Šviesūs garsai, švariai besiliejantys iš kiekvieno instrumento, susilieja į bendrą visos ketveriukės muzikinę darną. Pavyzdžiui, kūrinyje „Maraschino“ pianino klavišams suteikiamos solo akimirkos, rodos, pranoksta patį virtuoziškumą ir įprasmina pirmapradį ir jausmingą grojimo būdą tirpte ištirpdant visą tylą aplinkui. Tačiau albume didžiausias dėmesys sutelktas į ritmą. Tarkim, kūrinys „Teule's Redemption“ užlieja lengva jausena, kuri tarsi įprasmina šviežio ir laisvo grojimo siekį, kurį visą dešimtmetį ir propagavo Billy Harto ketveriukė.
Visi kiti likę albumo kūriniai – tokie pat įstabūs, kaip ir šiedu aprašyti. „ECM Records“ leidykla, išleidusi šį albumą, nuo senų laikų kreipia didelį dėmesį į Šiaurės Amerikos muzikinę kultūrą, ypatingai atsižvelgiant į Niujorko kūrybines variacijas. Taigi Billy Harto kvarteto „One Is The Other“ be abejonės gali būti vadinamas ne tik geriausiu grupės albumu, bet ir dar vienu įrodymu, jog „ECM Records“ leidykla leidžia ne tik Europos šalių atlikėjų kūrinius, bet sceną užleidžia iš Amerikos virtuozams.