Nors ir būdamas 67-erių, D.Lynchas sugeba vaiko akimis žvelgti į daiktus ir jais stebėtis įjungdamas entuziastingas vokalo intonacijas. Tai ypač aiškiai girdima antrajame jo albume – „The Big Dream“ (pirmasis – „Crazy Clown Time“ – išleistas 2011 m.). Tačiau Lynchas nebūtų Lynchas, jei šis jo sapnas greičiau neprimintų niūrių šešėlių nei saulės akinimo. Na, bet reikia pripažinti, kad ši muzika vis dėlto daug šviesesnė nei bemaž visi jo filmų garso takeliai kartu sudėjus. Kalbėdamasis su žurnalistais, pats režisierius ne kartą pabrėžė, kad „The Big Dream“ kalba apie didelę jo meilę.
Paskutinis režisieriaus filmas – „Vidaus imperija“ – gerbėjus pasiekė 2006 m. Ir nors praėjo nemažai laiko, nuo kino D.Lynchas atsiriboti taip ir nepajėgė. „The Big Dream“ – tarsi miniatiūrų porcija ar charakteringais veikėjais paremtos istorijos. Puikūs to pavyzdžiai – dainos „Star Dream Girl“, kurios klausydamasis savo akimis galima išvysti apdainuojamą femme fatalle, ir „Say It“, kur sklandžiai beriantis žodžius psichopatas klausytoją gali išvesti iš proto.
Frustraciją klausant šio albumo kelia pauzės, tarsi specialiai bandančios auditorijos kantrybę. Kurdamas jau beveik 50 metų, D.Lynchas gali būti vadinamas trikdymo meistru, nors vis dėlto kiek sunku visiškai atsiduoti šiai taip įtraukiančiai ir jaudinančiai malonei.
Be abejonės, sunku atskirti kūrėją nuo kūrinio, taigi ir šiuo atveju apie „The Big Dream“ greit pasklido išankstinių nuomonių migla. Lėto vystymosi scenarijų mėgėjai į dirglias albumo pinkles pasiners smagiau nei skubaus rezultato trokštantieji. „The Big Dream“ – neaiški neaiškaus žmogaus muzika; kūrinys, ir toliau apraizgysiantis Lyncho gerbėjus savo skausmo siūlais. Patarimas klausant: tiesiog nepabuskite!
Davido Lyncho „The Big Dream“ galite įsigyti Rūdninkų knygyne.
