Būtent apie Slowdive aš ir galvojau pirmą sykį klausydamasis Grouper (Lizz Harris) ir jos nuostabiai gražaus albumo The Man Who Died In His Boat. Būtent Souvlaki mes atrastume momentų, kuriuose shoegaze nejučia kone visiškai persitransformuoja į ambient. Užtenka pasisklausyti kokios “Machine Gun”, kad suprastumėte apie ką aš. Aš nežinau ar Lizz Harris mėgsta Slowdive, nežinau ar ji yra girdėjusi bent vieną jų albumą, bet net neabejoju, kad shoegaze ji tikrai neabejinga. Juk iš esmės ir jos skambesys labai primena lėtesnę, bebūgnę Slowdive šedevro interpretaciją. O gal greičiau jo įkvėptą meditaciją.
The Man Who Died In His Boat yra labai keistas įrašas ta prasme, kad jame taip nieko ir neįvyksta. Jis prabėga it koks gražus sapnas. Lėtai ir greitai tuo pat metu. Tempas čia lėtesnis už lėtą. Lizz Harris dažniausiai tiesiog švelniai brauko savo akustinės gitaros stygas ir šnabžda sunkiai suprantamus žodžius, bet ir to kuo puikiausiai pakanka, kad ji visiškai patrauktų jūsų dėmesį. Iš kažkur atsiranda elektrinės gitaros ūžesys, kažkokie sunkiai identifekuojami garsai, kuriuose beskęstantis staiga pasijauti. Ir tu visai nieko prieš…
Grouper savo muzikoje maišo shoegaze’iškus garsus ir vokalą su ambient’iška nuotaika ir drone metodais. Konstruojama viskas dažniausiai aplink jos tylias, regis, beveik nesikeičiančias vieno ar dviejų akordų akustinės gitaros melodijas. Tada šalia atsiranda lyg iš kitos erdvės ataidintis vokalas, kitą sykį ir elektrinės gitaros ūžesys ar paprastutė pianino partija. Atlikėjos praktikuojamas minimalizmas kalba apie jos drąsą. Juk kai viskas taip apnuoginta, klaidos tampa dar akivaizdesnės. Tačiau Grouper nieko maskuoti neprisireikia. Jos kompozicijos išbaigtos su didžiuliu preciziškumu.
Nuo pat pirmosios “6” Grouper mus panardina svajokliškų garsų jūrą. Ko gero, jeigu šie kūriniai būtų panaudoti kokiam nors dokumentiniam filmui apie mėlynuosius banginius, tai efektas tikrai būtų geras. Aš tą filmą žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Ir ne tik dėl to, kad mane labai žavi mėlynieji banginiai. Ko gero ir pats įrašas neatsitiktinai pavadintas būtent taip. Kažkodėl jūra, ramiai ir tingiai besiridenančios bangos, bei vanduo apskritai yra tie vaizdiniai, kuriuos regi užsimerkęs, kol Lizz Harris į mikrofoną šnabžda tuos savo sunkiai suprantamus žodžius. Tai neabejotinai yra muzika vienam asmeniui. Kompanija, bereikalingi balsai, klaidžiojantys po kambarį, viską tik sugadintų. Lizz Harris groja ir dainuoja tik jums ir niekam daugiau.
The Man Who Died In His Boat kūrinius būtų galima nesunkiai suskirstyti į tris kategorijas. Visų pirma tai visiškas ambient/drone arba, kitaip tariant, gerokai švelnesnė ir moteriškesnė Oneohtrix Point Never versija. Geriausi pavyzdžiai būtų “Vital” ar “Being Her Shadow”. Toliau yra dainos, kurios labiausiai primena shoegaze ir netgi turi šokią tokią struktūrą. Tai visų pirma būtų, ko gero, panašiausias dalykas į singlą, kokį tik įraše aptiksime, pavadinimu “Cloud In Places”. Reikėtų paminėti ir titulinę albumo dainą. Galų gale yra ir kažkas tarp drone ir pernykščių Sigur Ros. Reikia pastebėti, kad šios kompozicijos klausosi sunkiausiai ir verčia ilgėtis ambient. Kokia “Vanishing Point” tikrai skamba lyg būtų ištraukta iš Valtari. Ir čia tikrai nieko gero.
The Man Who Died In His Boat tikrai nėra kažkoks stebuklas. Jame yra šiek tiek broko, o ir šiaip be atitinkamos nuotaikos jis nelabai veikia… Tačiau tai be jokios abejonės yra solidus darbas, kurio pasiklausyti yra verta. Tinkamą vakarą jis gali jus taip užburti, kad užmigsite ramiai nelyginant kūdikis.
Verdiktas: 8.4
