Sakau jums tiesiai šviesiai, jeigu kas nors paprašytų rekomenduoti šiais metais pasirodžiusių gerų įrašų, tai būtinai paminėčiau ir „Hummingbird“. NEGALĖČIAU jo nepaminėti. Tačiau neabejotinai daryčiau tai šiek tiek susiraukęs. Su trim raukšlėm ant kaktos. Nepaisant to, kad per šiuos trejus su trupučiu metų nuo debiutinio „Gorilla Manor“ grupė pastebimai patobulėjo. Tačiau esu šimtu procentų įsitikinęs, kad šis kolektyvas niekada netaps žvaigždėmis ar kažkieno pačia mėgstamiausia grupe.
Kasgi taip negerai su tais „Local Natives“? Viskas su jais gerai. Tame ir didžiausia bėda: su jais viskas yra gerai. Tačiau tik tiek. Jaunoms grupėms būdinga kurį laiką pabūti savotiška savo įtakų suma. Tai visiška natūralu ir jokios čia bėdos nėra. Svarbu, kad už tų įtakų dar būtų ir kažkas unikalaus, į ką būtų galima atsiremti. Čia ir yra ta skirtis tarp tikrai gerų grupių ir tiesiog neblogų grupių. Nuo pat pradžių Local Natives palikdavo dvejonę, prie kurio tipo juos reikėtų priskirti. „Hummingbird“ ir turėjo atsakyti į šį klausimą. Iš dalies taip ir įvyko.
„Local Natives“ pirmą sykį išgirdau dar 2010-ųjų pradžioje. Tada jie ką tik buvo išleidę pirmąjį savo darbą ir atrodė esantys gana perspektyvi, bet nelabai kuo išsiskirianti grupė. Tokių kaip jie, tikinčių vokalo ir harmonijos galia, bei geriančių įtakas iš pačių įvairiausių žanrų ir kraštų, buvo ne vienas. Kitaip tariant, „Local Natives“ buvo tam tikros bangos dalis. Tačiau tikrai kokybiška dalis. Gorrilla Manor – smagus, lengvai susiklausantis įrašas su keliais tikrai puikiais singlais (“Wide Eyes” ar “Airplaines”). Tačiau jau tada buvo aišku, kad kolektyvui reikia paaugti. Tiek kaip dainų autoriams, tiek kaip asmenybėms. Ir jie tikrai paaugo. Skausmingai, bet paaugo.
Jau pats įrašo pavadinimas duoda nuorodą į itin skausmingą patirtį. Dainoje „Colombia“, ko gero intymiausiame ir skaudžiausiame albumo epizode, būtent taip kreipiamasi į vieno iš grupės narių mirusią motiną. Jau vien tas faktas, kad šitaip nuspręsta pavadinti visą įrašą, kalba apie tai, kad grupė nori parodyti jautresnę savo pusę, ir kad Hummingbird yra kur kas asmeniškesnis įrašas. Taip ir yra. Local Natives iš tikrųjų kitą sykį pakankamai sėkmingai vaduojasi iš bespalvio, „default’inio“ indie roko gniaužtų ir bando tapti kažkuo daugiau nei dar vienais šio žanro atstovais.
Deja, bet šitai jiems pavyksta tik kartais. Nežinia kas čia kaltas: ar nesugebėjimas atsisakyti kai kurių klišių, ar tiesiog elementari talento stoka, bet Local Natives taip niekada ir nepriverčia atidžiau suklusti ar padidinti garso. Viskas kokybiška, viskas gerai, bet jau kažkur girdėta ir, dar blogiau, kažkaip „sintetiška“… Tokios dainos kaip „Breakers“ ar „Heavy Feet“ yra tikrai labai neblogi singlai, kuriuos labai malonu klausyti, bet nutilus jų paskutiniams akordams pasijunti lyg saują razinų suvalgęs – lyg ir skanu, bet kas iš to? Grupę į priekį dar traukia lėtesni, melancholiškesni kūriniai. Stipriai skamba atidarančioji „You and I“, „Ceilings“ ar ta pati „Colombia“. Tačiau ir jos per daug neišsiskiria iš Hummingbird vidutiniškumo.
Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką – siaubingą grupės įvaizdį. Žinoma, čia visiškai subjektyvi nuomonė, bet į gyvus grupės pasirodymus tiesiog žiūrėti neįmanoma. Tie akiniai nuo saulės, keisti rūbai, ūsai ir tt.. atsiduoda tokiu snobiškumu ir pretenziškumu, kad net koktoka darosi. Toks jausmas, kad grupės nariams didesnį malonumą nei grojimas grupėje teikia pats pasidemonstravimas, kad jie groja grupėje… Todėl viskas ir daroma keisčiau bei, atseit, įdomiau. O iš tikrųjų į Hummingbird viršelį juk net žiūrėti neįmanoma.
Žodžiu, Local Natives yra labai komplikuotas atvejis. Viena vertus, groti bei kurti jie gali ir moka. Jų prigrojimai netgi klausosi labai maloniai ir lengvai. Tačiau – pabūsiu labai žiaurus ir be užuolankų nuteisiu – jie yra beveidžiai. Šito jau niekas nebepakeis. Dienomis, kai tiesiog nori pasiklausyti kokybiškos, neįpareigojančios muzikos, Hummingbird puikiai tiks ir patiks. Tačiau čia ir viskas.
VERTINIMAS: 7.9
