Ir vis dėlto – atsitiko. Iš naktinių jugendstil grožybių persikėlus į virtualią erdvę, ten sužibo paslaptinga, tačiau gana nesudėtingai atpažįstama mėlynos abstrakcijos fotografija. Vėliau – ir pranešimas: šįvakar mes atnaujiname savo internetinį puslapį ir grįžtame su nauju albumu. My Bloody Valentine! 22 metai tylos. Ir štai toks sprogimas. Nors pirmąjį pusdienį naująjį portalą kamavo perkrovos problemos ir atsirado manančių, jog nesibaigiantys error – tai tik dar vienas Kevino Shieldso žaidimo su pasaulio dėmesiu epizodas. Kiti net įsigudrino kreiptis pagalbos pas Baraką Obamą – jo oficialioje „skundų knygoje“ atsirado įrašai, prašantys įjungti pagaliau tą portalą. Na, mano įtarumas tokių aukštumų nepasiekė ir buvau įsitikinęs, jog netrukus bus galima patirti kai ką ypatingo.
Man buvo dveji su puse, kuomet pasirodė albumas „Loveless“ – visos paranojos dėl My Bloody Valentine kaltininkas. Natūralu, jog pažintis su juo įvyko kur kas vėliau, tad tikriausiai neturėčiau teisės visus tuos 22 laukimo metus sau prisikirti. Tačiau daugeliui būtent taip ir atsitiko – My Bloody Valentine tapo kažkuo, įrašytu į kultūrinę, o ne kognityvinę atmintį. Šešėliu iš praeities, panašiu į tas figūras ant jugendstil pastatų. Maloniausiu prisiminimu, prie kurio visada norisi pridedi ir tą mažesnį ar didesnį nusivylimą, kuris visada ateina, kai supranti, jog tai tik mažiau nei valandos trukmės gardėsis. Tarsi pažintum puikiausią pasaulio dailininką, nutapiusį vieną vienintelį paveikslą. Muzikos genijų, spėjusį nuveikti visai mažai. Sydą Barrettą, Kurtą Cobainą ar Niką Drake‘ą.
Būtų klaidinga teigti, jog My Bloody Valentine išrado shoegaze, šio, vieno turtingiausių ir įdomiausių modernaus roko žanrų užuomazgų galima atrasti tokių kolektyvų kaip Cocteau Twins ar Jesus & Mary Chain kūryboje. Juolab, pirmasis Mbv įrašas „Isn‘t Anything“ 1988 m. vis dar labiau panašėjo į užatlantės garažinio roko grupių, tokių kaip Dinosaur Jr. ar Sonic Youth skambesį. Švelnesnis, minkštesnis ir subtilesnis shoegaze užgimė vėliau ir buvo praktiškai vien D.Britanijos fenomenas. Scena išliko pakankamai siaura, gana trumpalaikė ir labiau palaikoma kritikų ir žiniasklaidos nei plačiųjų masių. Tačiau ji suspėjo palikti savąjį šedevrą, tikriausiai pralenkusį visą judėjimą kartu sudėjus.
Dabar, po 22 metų pertraukos Kevinas Shieldsas ir kompanija paleidžia kažką naujo. Ko ir besitikėti? Žinoma, faktas, jog Mbv kažką įrašinėjo devinto dešimtmečio viduryje sufleruoja, jog tai turėtų būti kažkiek panašu į „Loveless“. 2007 m., grupei atsikūrus po ilgos tylos, Shieldsas teigė, jog jau yra ¾ albumo. Dabar dar penkeri metai… Ne paslaptis, jog kolektyvo varomoji kūrybinė jėga – kartais lazdą šiek tiek perlenkiantis perfekcionistas. Kurdamas „Loveless“, jis išleido 250,000 svarų ir beveik nuvarė į bankrotą tuometinę įrašų kompanija. Šiandien, žinoma, kitokie laikai. Niekas į grupę nebežiūri kaip į bent minimalų komercinį projektą, niekas nesitiki susikrauti turtų iš naujojo albumo, nekuriami vaizdo klipai, singlai ar viešųjų ryšių kampanijos. Yra internete perkama muzika, ir tik ji.
Galima atrasti galybę youtube vaizdų, bandančių atsekti kaip Shieldsas savąja gitara išgauna tuos keisčiausius išplautus garsus. Galima teigti, jog Smashing Pumpkins „Siamese Dream“ ar Lilys „In the Presence of Nothing“ yra panašios tekstūros ir idėjos įrašai. Ir vis dėlto – niekas niekada visiškai neskambėjo ir neskamba kaip My Bloody Valentine. Niekas negali visiškai atkartoti tos ekstazės, kuri sklinda iš „To Here Knows When“ ar tos jėgos, ateinančios iš „Soon“. Tų subtilių elektronikos prisilietimų prie kalnus verčiančios gitarinės audros. Ir maloniausia dalis ateina tuomet, kai pirmieji „She Found Now“ – atidaromojo naujojo albumo kūrinio akordai paliudija, jog beveik viskas čia taip pat gyva 2013 m.
Daugelis pastebėjo, jog albumas tarsi padalintas į tris dalis. Pirmoji akivaizdžiai skirta praeičiai: taip ir įsivaizduoji, o savam winampe galima ir pabandyti – nutyla paskutiniai „Soon“ akordai iš 1991-ųjų, užgroja minėtoji „She Found Now“ ir tai tampa vienu nenutrūkstamu potyriu. Žinoma, skirtumų ir detalių galima atrasti – „mbv“ rodosi kiek mažiau nugludintas, palaimingas ir organiškas nei jojo pirmtakas. Štai antroje „Only Tomorrow“ zirzianti, purpianti gitaros partija pateikia negirdėtų Shieldso sugebėjimų. Armija youtube save filmuojančių sekėjų tikriausiai vėl aiškinsis kaip įmanoma išgauti būtent tokį garsą. „Who Sees You“ atitinka maždaug tradicinę My Bloody Valentine kūrinio formulę – banguojanti akordų seka, vingri sandara, mušamieji, neformuojantys ritmikos, tačiau kažkokiu būdu besivelkantys iš paskos, tokiu būdu visai šiai psichodeliniai tėkmei suteikiant nerangią, kiek nesuvaldomą ir alsinančią nuotaiką. Ir tai yra nuostabu.
Vidurinioji įrašo dalis pateikia kitokį grupės veidą – tempas kiek krenta ir ateina eilė sutviskėti svaiginančiam Bilindos Butcher balsui. 5 minutės visiško ambient su „Is this and yes“, kokia tai psicho-funk klejonė „If I am“ bei bene labiausiai pop patrauklumu suskambanti ir šaunios boso linijos vedama „New You“ kuo puikiausiai leidžia tai padaryti. Ši albumo dalis yra mažiausiai originali, kadangi iš esmės tokia muzika niekuomet nenumirė, net kai nominaliai shoegaze išblėso – daugelis šiuolaikinių dream pop kolektyvų nuo Beach House iki Twin Sister bando daryti kažką panašaus. Žinoma, iki Mbv kokybės traukti sunku, tačiau visi mėginimai sveikintini.
Galiausiai paskutinė trijulė – čia My Bloody Valentine ateitis ir tai, kas stebina. Shieldsas dar ankstesniuose savo interviu prasitarė, jog kai kurie senesnieji neišleisti įrašai koketuoja su tuo metu užgimusiu ir inovatyviai visus viliojusiu drum & bass žanru. Ne paslaptis, jog dažniausiai roko grupių mėginimai (arba priešingai) derinti šitai baigiasi katastrofa arba kažkuo panašiu, užtenka prisiminti kokius Pendulum. O “mbv” pavyksta: pradžioje „In Another Way“ dar derinasi šalia klasiškesnių formuluočių, o sintezatorių ir gitaros partijos draugystė čia yra turbūt melodingiausiais nutikimas visame albume, vėliau „Nothing Is“ pateikia trijų su puse minutės instrumentinę dešrą, be kurios visai nesudėtingai galima ir apsieiti, tačiau viską iškalbingai apibendrina „Wonder 2” – tiesiog sunkiai nusakomas gabalas, pripūstas labiausiai iškverusių garsų, čia gali pasijusti lyg oro uosto judėjime ar rūke paskendusioje laivų prieplaukoje. Kažkas išrado visam tam terminą „drum & gaze“.
Daugelis jau dabar albumui kabina geriausio metų įrašo medalius, nors nė vasaris dar neįpusėjo. Kažin ar tai būtų teisinga kitų šiandieninių atlikėjų ir moderniausių pučiančių mados vėjų atžvilgiu – „mbv“ tiesiog turėjo kažkada atsitikti ir toks įvykis yra nepaveikus dabartiniam laikui ar pašalyje vykstantiems procesams. Tai tiesiog išskirtinė diena visam muzikos pasauliui, viena iš tų, kurios dažnai nesikartoja. Nežinia, ar mes kada nors dar sulauksime naujų garsų iš Kevino Shieldso draugijos, tačiau dabar veikiausiai vertėtų pamiršti godumą ir tiesiog gerti neišsemiamas grupės skambesio platybes.
VERTINIMAS: 10/10.
