Naujojo Džersio trio kartu jau beveik trisdešimtmetį, „Fade“ yra jau tryliktasis visavertis jų įrašas, ką jau kalbėti apie nesuskaičiuojamus EP ir visokiausius kitus išleidimus ar paleistus garsus. Būčiau diletantas, jei pradėčiau detaliai analizuoti Yo La Tengo muzikinę karjerą – šį grupė turi mielą ypatybę visuomet išlikti tylesniais šalikelėje bestoviniuojančiais stebėtojais, pagrindinį eismą palikdami reguliuoti kitiems. Kažin, ar pavyktų atrasti bent vieną melomaną, lentynoje susidėliojusį visus Yo La Tengo albumus abėcėlės tvarka. Tikroji santykinė sėkmė kolektyvui atkeliavo tik devintajame dešimtmetyje, o ir šią vadinu santykine todėl, jog ji akivaizdžiausiai reiškėsi interneto portaluose, nepriklausomų žurnalų ir kritikų sakiniuose, o ne televizijos ekranuose ar muzikantų sąskaitose banke.
Vis dėlto vieną, sėkmingiausią epizodą būtina išskirti – tai 1997 m. pasirodęs įrašas „I Can Hear the Heart Beating as One“. Kažkokiu būdu ten sutilpo didžiausia įvairovė grupės talentų, o šių ji turi nemažai: tiek melodingas indie pop, tiek psichodelinis rokenrolas, aptaisytas noise-rock ar dream-pop motyvais, pomėgiai eksperimentuoti su ambient garsais ir tykiu atmosferiškumu, blaškus vasariškas skambesys ar retro Mercy-beat laikų surf-inimas. Nors visiškai pakartoti tos sėkmės kolektyvui ir nepavyko, toliau sekė visa „sėkmės istorija“, siejama su prodiuserio Roger Moutenot dalyvavimu. „Fade“ yra pirmasis darbas be jo nuo pat 1993 m.
Kaip ir pridera veteranams, Yo La Tengo atrodo kiek nemadingi kurdami albumą, kurį būtina klausyti nuo pradžios iki pabaigos, pajausti, užčiuopti, pergyventi, pamilti, ir visai ne iš pirmo karto. Tai visai nebūdinga šiandieniniai Ipodų kartai, kur dominuoja „maišyti grojaraščiai“, Soundcloudo ir panašių įstaigų tinklalaidės (štai toks lietuviškas žodis atitinka anglišką podcast) – tik patys labiausiai įsimintini ir stipriausiai atviriausią geismo pojūtį tenkinantys garsai.
Albumas nebėra tas elegantiškas daikčiukas, galintis per dažnai naudojant žaviai apsitrinti ar liūdnai be dėmesio stypsoti lentynoje, tapti skoningo interjero dalimi, pagaliau be ryšio suptis po veidrodėliu taksi automobilyje. Šia prasme „Fade“ yra tarsi gaivaus oro gūsis iš praeities, primenantis apie visai kitokias daiktų paskirtis ir prasmes. Perfrazuojant Drowned in Sound, po visų pasaulio pabaigos nonsensų, Kalėdinės karštinės su prekybos centrais, kuriuose iš tiesų nenorėtum būti, garsais juose, kurių mielai netrokštum girdėti ir begalės užstalių ir pokalbių, be kurių kuo puikiausiai apsieitum, ateina 2013 m., išleidžiamas naujas Yo La Tengo albumas ir supranti, jog viskas bus gerai. Kitaip ir būti negali.
Yo La Tengo visuomet pasižymėjo vingriais svyravimais tarp skirtingų įrašų: vieni išeidavo gana triukšmingi alternatyvaus roko pavyzdžiai, kiti – visai tylutėliai akustiniai šnaresiai. Reikia pripažinti, „Fade“ – vienas iš pastarojo Yo La Tengo būdo pavyzdžių. Tiesa, pirmoji „Ohm“, lyg pataikaudama minėtiems Ipodams, iš konteksto itin išsiskiria – beveik septynių minučių gabalas, po kuriuo paslėpta kokie keturi ganėtinai skirtingi, bet kažkaip bendrą naratyvą randantys sluoksniai: plazdenanti ritmika, kurią per savo pasirodymą „Fallon“ grupė mušė trim skirtingais perkusijų rinkiniais; duslus, neskubantis, atrodo visai kita kryptimi žingsniuojantis dainavimas, o kur dar džerškianti, įvairialypė gitaros partija. Tai išties nuostabus, įsimintinas kūrinys, puikiai tinkantis albumo atidarymui ir visų tolimesnių lūkesčių formavimui.
Tolėliau atmosfera leidžiasi kiek žemiau, priversdama gaudyti kiekvieną tviskantį garsą dėmesingiau. „Fade“ yra bene atviriausias instrumentų įvairovei grupės kada darytas įrašas, tad čia galima atrasti šaunių styginių orkestruočių kompozicijų, dažnai primenančių baroque-pop tonacijas. Tokios yra „Is That Enough“ ar šiltutėlė paskutinė „Before We Run“. Akustika dominuoja daugelyje epizodų, tiek įdainuotų atslūgusio Iros, tiek bene Nico iš Velvet Underground debiuto atkartojančios Georgijos. Didžiausios grožybės glūdi antroje įrašo pusėje: tai „Cornelia and Jane“, „Two Trains“, jau minėta pabaiga. Dažnas įspūdis, jog klausytum be galo subtiliai ir patraukliai aranžuotos pasakos, kuri tau užtikrintu, daug mačiusiu ir regėjusiu, visažinančiu ir patyrusiu tonu tau pasakotų apie miestus, kuriuos dar aplankysi ir žmones, kuriuos ten pamatysi. Ir viskas tikrai bus gerai.
Visuomet yra malonu, kuomet dar egzistuoja tokie vardai ir veikėjai, kurie yra nemarūs laikui: kuomet gali žinoti, jog nesvarbu ar dubstepas šiemet išėjo iš mados, o gal naujosios bangos sintezatoriai vėl taps populiarūs, visuomet galėsi imti jų kūryba ir mėgautis nepriklausomai nuo metų laikų ar naujienų kanalų. Dar daugiau, tau nereiks kapstytis archyvuose ir girtis sėkmė apie n metų senumo atradimus – visa tai gyva, čia ir dabar. Ir tokia puiki gyvybė pradeda 2013-uosius.
VERTINIMAS: 9,5/10.
