Žinia, kad prieš punk’ą klestėjo progresyvusis rokas ir panašūs dalykai (na žinote, ilgos dainos, ilgi solo, ilgi plaukai…). Jokiu būdu nenoriu nuvertinti šio žanro, bet faktas tas, kad visame tame buvo labai daug pozos ir dirbtinumo. Punk’as sugriovė tą pasaulį, kuriame muzikantai į sceną lipdavo apsirengę ekstravagantiškai ir elgdavosi lyg būtų šiek tiek daugiau nei žmonės. Ir gerai. Post punk’eriai scenoje atrodė kaip ir gatvėje, dainavo ką galvojo ir tiesiog buvo savim. Bent jau iš pradžių. Po to prasidėjo ta pati istorija… Tačiau punk’as ir post punk’as sugebėjo žmonėms priminti, kad tikrumas ir “no-bullshit” etosas yra šis tas, ką reikia branginti ir tausoti. Visi blizgučiai ir mandrumai pasidaro niekinės vertės prieš tiesumą ir nuoširdumą.
Nuo punk’o eros praėjo jau geros trys dešimtys metų, bet tasai minėtasis “no-bullshit” etosas šiandien atrodo kaip niekad aktualus. Deja deja, bet šiuolaikinėje scenoje dažnai pasitaiko požiūrio “va padarysiu čia mandriau, keisčiau ir visus pakerėsiu” pavyzdžių. Kaip visa tai vargina. Ir taip norisi turėti grupių kurios tiesiog groja tokį “straight-forward” garažinį roką, su trankia ritmine sekcija, džeržgiančiomis gitaromis ir efektais nepagražintu vokalu. Tokie ir yra Parquet Courts. Klausai jų ir net siela džiaugiasi. O juk nieko čia nėra! Tai tiesiog trumpos, paprastos, kiek šiurkštokai sugrotos dainos ir tiek. Tik kažkaip visa tai velniškai kabina ir kelia gilius sentimentus.
Light Up Gold – tai puikus pavyzdys kaip mažiau iš tikrųjų yra daugiau. Įrašas išsitęsia vos vos daugiau nei pusvalandis, nors ir talpina visas penkiolika dainų. Sukonstruotas jis panašiai kaip ir dažnas lo fi albumas: keli akivaizdūs singlai, pora ilgesnių kūrinių ir pluoštelis trumpų pagrojimų, labiau nuotrupų, o ne išbaigtų dainų. Kelios kompozicijos netgi gana tipiškai tarsi nutrūksta per patį vidurį. Sakytum, kad Light Up Gold yra nuspėjamas… Na, bet tiesiog liežuvis nesiverčia. Nieko čia naujo. Tiesa. Tačiau čia ir yra visas Parquet Courts burtas. Kompanija paprasčiausiai neapsimetinėja, nevaizduoja kažkokių unikumų, o tiesiog daro tai, ką nori daryti. Jie tarsi susirenka savo įkvėpėjų (panašu, kad tai daugiausiai taip vadinamo proto-punk’o bei devyniasdešimtųjų lo fi grupės) gerąsias savybės, jas suvirškina ir savaip pateikia. Rezultatas – labai greitai prabėgantis pusvalandis ir noras Light Up Gold įsijungti dar sykį.
Kai tik išgirsti pirmuosius puikiosios “Master My Craft” akordus kaipmat pagalvoji apie The Strokes. Ta boso linija, kurią, regis, taip pat sugrotų ir Nikolai Fraiture, atsainumo gadeilė balse, trijų akordų gitaros soliukas… Galėtum pamanyti, kad būtent iš šių kolegų niujorkiečių Parquet Courts ir mokosi. Tačiau taip gali pasirodyti tik iš pradžių. Įsiklausęs imi girdėti tokių vardų kaip The Modern Lovers ar The Velvet Underground atgarsius. Štai kad ir kokia “Stoned and Starving” skamba lyg būtų ištraukta iš legendinio “The Modern Lovers”. Kai šis skambesys susimaišo su lo fi natūralumu ir punk’išku intensyvumu, gauname albumą, kuris yra kaip reta energingas, bet sykiu ir be galo subtilus. Trankią, greitą “Yonder is Closer to the Heart” keičia ankstyvuosius Pavement primenanti “Careers ir Combat”, ją vejasi proto-punk’iška “N Dakota”… Viskas taip ir sukasi bei niekaip nespėja atsibosti.
Aišku, iš tikrųjų „Light Up Gold“ yra visiška makalynė. Dainos sumestos beveik bet kaip, albumui tikrai stinga nuoseklumo, aiškesnės krypties. Kita vertus, čia gal ir dalis smagumo. Grupė šiuo įrašu tarytum pademostravo savo galimybes ir resursus. Akivaizdu, kad pastarųjų jiems netrūksta. Talento ir ryžto lyg vežimu vežk. Tolimesnė grupės karjera, turbūt, ir priklausys nuo to, kaip jiems seksis išnaudoti savo potencialą. Tačiau pagrindo tikėtis kažko puikaus tikrai yra daug.
VERTINIMAS: 8,6/10
