Dar viena iš to didžiojo ketverto yra Suede. Kolektyvas, kurio veikla, kaip ir daugelio kitų britpop grupių, nutrūko prieš maždaug dešimtmetį, iki tol kurį laiką dar išgyvenant negeriausius metus. Priešingai nei likusieji, Suede beveik iškart sėdo rašyti naujų kūrinių ir perdėm netempiant gumos mėgina įrodyti, jog vis dar yra geriausios formos. Andersonas prieš išleidžiant albumą pareiškė, jog šis bus kaip „Dog Man Star“ ir „Coming Up“, taigi klasikinių Suede darbų, sintezė.
Jau po pirmųjų perklausų akivaizdu, jog tai nevisai tiesa. Suede atsikūrė savo vėlyvesniąja sudėtimi, taigi čia nėra įstabaus jų pirmojo gitaristo Bernardo Butlerio, formavusio ankstyvąją grupės tamsesniąją pusę, kuri išnyko su lyg jo išėjimu – nuo tada Suede visuomet rodosi truputi per saldūs, šiek tiek paviršutiniški, perdėm lengvabūdiški ir savimi patenkinti. Ta frivoliška dvasia spinduliuoja ir „Bloodsports“.
Pirma albumo penkiukė tvoja stipriai ir užtikrintai: tiek vartus atidaranti „Barriers“, tiek kol kas vienintelis singlas „It Starts and Ends With You“, tiek daili baladė „Sabotage“ sėkmingai galėtų atrasti vietą geriausių grupės hitų rinkinio viduryje. Antrojoje įrašo dalyje tempas nusileidžia ir pasipila Andersono balso ir asmeniniais nuotykiais paremtos miegamojo istorijos, kurios artėjant prie pabaigos šiek tiek išsikvepia. Vokalistas teigė, jog „Bloodsports“ yra „apie geismą, apie persekiojimą, apie nesibaigiantį kūnišką meilės žaidimą“. Tad šiame fronte nieko naujo.
Suede visada atrodė kaip savaitgalio garso takelis su išvakarių šėlsmu, naktiniu pasimetimu, rytiniu sutrikimu bei pagiriomis kitą dieną. Be to, grupė šį neįpareigojantį gyvenimo būdą sugebėdavo įvilkti į prasmės ir romantikos dežutę. Ir nors šie nuotaikingi laikai jų mylėtojų kartai veikiausiai jau kuris laikas kaip pasibaigę, Andersonas ir ko. neatrodo išsikvėpę ir vis dar sugeba pateikti keletą geriausių devinto dešimtmečio britpop skambesio pavyzdžių.
8.1
