Tai 15-asis „Swans“ studijinis albumas, ir per visą savo istoriją nuo 1982 metų grupė, tyrinėdama garsų paribius, išbandė įvairiausius stilius. Nuo brutalių noise, industrial, pankroko, no wave eksperimentų, kurie buvo būdingi tokiems ankstyviesiems albumams kaip „Greed“ ar „Holy Money“, grupė pasuko link atmosferiškesnių mantrų, monolitinių garso sienų, obsesijų ir meditacijų apie valdžią, religiją diske „Children of God“, kurį nemažai kas iki šiol vadina vienu geriausių albumų jų diskografijoje.
Jarboe įtaka įnešė į „Swans“ skambesį šiek tiek melancholijos, gelmės, ir po ne itin vykusio komercinio flirto „The Burning World“, vėliau grupė įtvirtino savo skambesį, kuriame susilieja industrial ritmai, gotikiniai atspalviai, akustinės baladės ir hipnotizuojanti depresyvi postapokaliptinė nuotaika. Paskutinis studijinis albumas prieš išsiskirstymą „Soundtracks for the Blind“, regis, žymėjo naujo etapo pradžią – atsirado daugiau drone, post rock atspalvių, tačiau tai buvo viskas. M.Gira nusprendė padėti tašką „Swans“ istorijoje. Jo naujas projektas „Angels of Light“, nors ir turėjęs „Swans“ bruožų, visgi buvo kas kita – žymiai šviesesnis, akustinis, su country įtakomis.
„Swans“ sugrįžimas 2010 metais buvo pradžia to, kuo „Swans“ ne tik susigrąžino buvusius klausytojus, bet ir užkariavo daugybę naujų gerbėjų. Jau „My Father Will Guide Me Up a Rope to the Sky“ rodė dar masyvesnį skambesį, garso sienas, tai buvo ausų būgnelius triuškinantys naujų garso teritorijų tyrinėjimai. Trilogija, susidėjusi iš „The Seer“, „To Be Kind“ ir „The Glowing Man“ žengė tolyn į post rock ir drone tyrinėjimus, ir, skirtingai nuo daugelio po pertraukos sugrįžtančių grupių, „Swans“ ne norėjo tiesiog atiduoti duoklę nostalgijai ir susirinkti dar neuždirbtus pinigus, o ir vėl žengė į priekį, atradę dar vieną iki tol negirdėtą savo skambesio pusę. Jie ir vėl, ne pirmą kartą, atsidūrė avangardinės, eksperimentinės muzikos priešakyje. Nemažai kas įvardino tą „Swans“ etapą kaip stipriausią ir pagal skambesį sunkiausią jų istorijoje. Teko matyti du jų koncertus šia sudėtimi, ir abiejų jų įspūdžiai buvo panašūs – tai kažkas kito nei vien muzika, tai labiau panašu į šamanišką ritualą su M.Gira kaip tamsą prikeliančiu orakulu priešakyje.
Tai labiau panašu į šamanišką ritualą su M.Gira kaip tamsą prikeliančiu orakulu priešakyje.
Atrodė, kad tai sėkmingai gali tęstis daugybę metų, tačiau M.Gira nebūtų M.Gira, jeigu ir vėl nenuspręstų, kad laikas pokyčiams. Jis išardė grupę, pareiškęs, kad nuo šiol ji neturės pastovios sudėties, o įrašams jis rinksis muzikantus pagal jų muzikinius sugebėjimus ir asmenybes, kurie labiausiai tiktų perteikti dainų atmosferą.
Penktadienį išėjęs pirmas tokios „Swans“ reinkarnacijos rezultatas – albumas „Leaving Meaning.“, kuris iš dalies rodo naujų grupės bruožų, tačiau įdėmiau įsiklausius galima suprasti, kad „Swans“ esmė ir garso šerdis nesikeičia.
Greta trilogijoje su M.Gira jau grojusių muzikantų čia randame ir Baby Dee, kuriai M.Gira specialiai sukūrė dainą šiam albumui, Jeremy Barnes ir Heather Trost iš grupės „A Hawk and a Hacksaw“, „The Necks“, Anna ir Maria Hausswolff ir kiti.
Jų bendro darbo rezultatas yra albumas, kurį galima būtų laikyti logiška trilogijos tąsa, tačiau drone garso sienos, post rock monolitai įgavo kiek ramesnį, švelnesnį atspalvį, dar platesnį spektrą. Albume ir vėl randame gausybės stilių samplaiką – nuo drone iki gotikos, post rock iki alternative country, baladžių ir tradicinio roko elementų, tribal, choralų ir tamsios americana. Vyraujanti nuotaika, kaip ir priklauso „Swans“, postapokaliptinė, niūri, persmelkta nerimo, kai kurios dainos atrodo tarsi aukojimo ritualai ar užkalbėjimai. O sodrus, žemas M.Gira balsas lydi į pasaulį, kuriame susitinkame savo nerimą, baimes, nusivylimą ir apsėdimus. Ta vidinė kova tarp pasišlykštėjimo, siaubo, nerimo ir transcendencijos siekio visuomet buvo „Swans“ pasaulio šerdis.
Ta vidinė kova tarp pasišlykštėjimo, siaubo, nerimo ir transcendencijos siekio visuomet buvo „Swans“ pasaulio šerdis.
Tačiau yra čia ir švelnesnės, mąslesnės „Swans“ pusės, kurios nepamenu nuo pat „White Light from the Mouth of Infinity“ laikų. Tai subtilesnis pasąmonės tyrinėjimas.
Tai matyti kad ir tokiuose liūdnuose ethereal dūmuose paskendusiuose kūriniuose kaip „Amnesia“ ar „Leaving Meaning“. Tačiau yra čia ir tokių negailestingų kirčių kaip „Sunfucker“, kur įtampa auga girgdančiais besisukančiais volais. „My Phantom Limb“ hipnotizuoja garso sienomis taip, kad atrodo, jog tai yra pasaulio pabaigos garso takelis.
„Cathedral of Heave“ ir „The Nub“ perteikia pulsuojančio nerimo jausmą ir įtampą. „Who made us like this? While stealing my dreams“, - klausia M.Gira.
„It's Coming, It's Real“ – labiau į alternative country linkusi M.Gira pusė, o „What Is This“ nusidriekia netgi šviesos pliūpsniai, jautiesi, tarsi glostytų skaidri mėnulio šviesa.
Savo kūryba M.Gira tyrinėja mūsų tamsiuosius pasąmonės sluoksnius, o jo muzika visuomet buvo M.Gira vizijų išraiška. Beje, tai, kas iš tiesų yra „Swans“, galite perskaityti ir puikioje knygoje „Sacrifice And Transcendence“, kuri visiškai kitu žvilgsniu leis pažiūrėti į šį fenomeną.
Kažkada grupė „Coil“ uždavė taiklų klausimą: „When you listen to „Coil“, do you think of music?“ („Ar, kai klausotės „Coil“, galvojate apie muziką?“). Manau, kad perklausius šio albumo, lieka tas pats klausimas – ar klausydami „Swans“ išties galvojame apie muziką?
