„The Terror“ yra pirmasis normalus įrašas nuo nuostabaus dvigubo albumo „Embryonic“, išleisto prieš ketverius metus. Galima sakyti, jog šis tęsia pirmtako pradėtą klampaus, vėsaus tamsybių skambesio kelią su neįsimenamais chaotiškais kūriniais, perpildytais psichodelinių instrumentuočių ir kiek išsigandusio Wayno vapėjimų. O iš tikro šis žengia ir dar giliau – visi devyni albumo kūriniai paremti vienu ar keliais atsargiais motyvais ir dinamikos čia visai mažai. Vien gaudžiantys sintezatoriai, dygūs mušamieji, klajojančios gitaros, visą šį nelengvą derinį dar įpynus į vieningą drone muziką priminančią atonalaus baubimo atmosfera. Nereikia sakyti, jog ir nuotaika savotiška. Pats Coyne albumą apibūdino kaip „The Terror atsiranda kuomet atrodo, jog viskas yra normalu ir gerai, bet viduje tu jauti baimę, kuri tau šnibžda „aš nežinau“. Todėl ir muzika pilna nerimo ir streso. Ta tarsi kelias į atsirandantį žinojimą, tuo pat atrandant, jog jis yra baugus“.
Ir išties „The Terror“ yra nekasdieninio klausimo įrašas. Kažin ar daugelis po dienos darbų pasiimtų jį popietės atsipalaidavimui, juo labiau savaitgalio linksmybėms. Albumas rodosi kiek klaustrofobiškas, klausytojas gali pasijusti, lyg jam reikėtų belstis į tvirtai užrakinta grupės repeticijų salę, o ši ne perdėm norėtų jį įsileisti. Tačiau prie tam tikros nuotaikos tai sueina prasmingai. Po ilgų ir kartais kiek ištęstų sunkumų, tikrai verta sulaukti paskutiniųjų trijų albumo kūrinių, kuriuose Wayne ir co. išgrynina „The Terror“ konstruojamą atmosferą. „Turning Violent“ yra absoliutus albumo ryškesys.
Teroras yra mažiau dinamiškas ir nenuspėjamas nei „Embryonic“, mažiau kaleidoskopinis ir gyvas nei „Soft Bulletin“, mažiau patrauklus ir gyvybingas nei „Yoshimi…“. Melodijų stoka, viską apgaubiantis sunkumas ir slegianti aplinka paverčia jį ne itin lengvo sukirpimo darbu. Tai ar jis atras savo klausytoją priklauso nuo specialios šio pajautos neeilinei albumo aurai. Bet šiai atsiradus – tai ir dar viena turininga kelionė su šiuo ypatingu kolektyvu.
8.3