Iš kitų bardų minios ekspresyvumu ir šmaikštumu išsiskiriantis aktorius bei muzikantas koncerto metu geros nuotaikos užtaisu užkrečia net niūriausius klausytojus. Nesvarbu, kokios nuotaikos jie būtų atėję į koncertą, paveikti atlikėjo nuoširdumo burtų, visi iš jo išeina šypsodamiesi. Autorinių dainų vakaro metu nestokojantis ironijos netradicinis bardas susirinkusiems suteikia galimybę tarsi pro rakto skylutę į rimtus dalykus pažvelgti kitu kampu.
Būsimo koncerto Kaune proga pakalbinome Andrių Kaniavą apie įkvėpimo paieškas, kuriamas dainas ir ateities planus.
Dainuojamoji poezija daugeliui siejasi su melancholiškomis nuotaikomis ir ilgesingais dainų tekstais. Kaip Jums pavyko prisijaukinti šį žanrą šmaikštaujant ir pakeisti stereotipinį bardo įvaizdį?
Žanro nesijaukinau – tai jis pats atėjo pas mane ir paprašė valgyti. Kadangi prie stalo ir taip turiu kelias burnas (teatras, kinas, scenarijai ir kt.), maisto užteko ir dar vienai. O dėl to išorinio šmaikštumo suabejočiau. Vienas rimtas žmogus yra pasakęs, kad mano dainos liūdnos. Įtariu, kad tas klaidinantis linksmumo įspūdis susidarė dėl tos priežasties, kad į dalykus, kuriuos daugelis bardų priima itin jautriai ir giliai išgyvena savo viduje, aš žiūriu iš šalies ir tiesiog komentuoju. Tai primena linksmą pamfletą apie rimtus ir visus jaudinančius reiškinius.
Kokią vietą tokiam visko pilnam Jūsų gyvenime užima muzika?
Manau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime laikas nuo laiko atsiranda tuščios vietos. Nesvarbu kur: meilėje, kūryboje, buityje ar sąmonėje. Mano tuštumą visada užpildo muzika.
Kas dažniausiai Jus įkvepia kūrybai?
Įkvėpimo paieškos yra skirtingos ir priklauso nuo to, kuriame savo gyvenimo etape randasi pats kūrėjas. Praeityje – tai priminė bandymą pro rakto skylutę pažvelgti į kitą durų pusę: į tai, kas vilioja, baugina ir atsainiai žongliruoja uždraustais vaisiais. Paskui vaizdai pro rakto skylutę nebepateisina lūkesčių, nes kitoje durų pusėje su viltimi, kad kažkas vogčia tave stebi, ir gal iš to net mokosi, atsiduri tu pats. Ateity, manau, bus galima pakartoti tą nedrąsų bandymą žvilgtelėti pro rakto skylutę, tik jau iš kitos pusės. Egzistuoja nemaža tikimybė išvysti save patį būtajame laike ir gal net rasti savyje tą ilgai ieškomą įkvėpimą.
Kokia Jūsų paskutinė suskurta daina? Apie ką ji?
Apie dainas. Turiu įtarimą, kad jos pastoviai skamba kažkur šalia, ir tik mano problema, kad kai kurias iš jų girdžiu, o kitų – ne. Paskutinė išgirsta vadinasi „Internautas“ , ir man labai nepatinka tai, apie ką joje kalbama. Paklausykite, nes man labai įdomi Jūsų nuomonė.
Gal pamenate kokį juokingą nutikimą ar kuriozišką situaciją, įvykusią koncerto metu?
Išgirdę šį klausimą daugelis atlikėjų desperatiškai bando ieškoti savo biografijoje juokingų ir kurioziškų nutikimų, bet paprastai tuo metu atmintis užstringa ir į galvą lenda tik niūrūs ir tragiški įvykiai.
Kokią programą rengiate būsimam pasirodymui Kaune? Gal kuo nustebinsite net ištikimus savo gerbėjus?
Nuoširdžiai pasakysiu, kad dar nežinau, kaip atsakyti į paskutinį klausimą. Nustebinti ruošiuosi po Naujųjų Metų, kuomet į Kauną atvažiuosiu su pučiamųjų orkestru ir programa, kuri vadinasi „Sunkiosios muzikos orkestras „Musė““.
Andriaus Kaniavos akustinis koncertas vyks 2011 m. gruodžio 3 d., 18.00 val. „Park Inn“ viešbučio „Alfa“ salėje Kaune (K. Donelaičio g. 27)
