Kaip tik tokį esame įpratę matyti ir patį Andrių – tai lyrišką, tai nenustygstantį vietoje; tai plačiai besišypsantį, tai šelmiškai merkiantį akį; tai kalbinantį gitaros stygas, tai glostantį pianino klavišus... Ir, žinoma, pilną staigmenų! Todėl lyg naujametinis fejerverkas driokstelėjo žinia – atgimsta ir į sceną grįžta Andriaus Kaniavos ir grupės „Origami“ muzikinė draugystė! Užsimezgusi prieš 13 metų, vėliau ilgam prisnūdusi, šį vasarį ji ir vėl džiugins klausytojų ausis pasiilgtomis (bet nepamirštomis!) istorijomis apie muses ir fėjas, traukinius, tolimas šalis bei kitas gražaus gyvenimo apraiškas. Bet tegul apie visa tai pasakoja pats Andrius Kaniava.
Apie netikėtą susidūrimą su „Origami“ ir miegoti neleidžiančią klaidą
„Kaip viskas, ko neplanuoji (tik po kurio laiko nustembi: kaip čia taip šauniai pavyko?), ši istorija yra be pabaigos, bet su laiminga pradžia. O pradžioje sutikau gitaristą Aleksandrą Ten. Tuo metu buvau pavargęs nuo mane supančios tylos ir ramybės, norėjosi kažkokio sukrėtimo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Tad suprantama, kad pažintį su tokio lygio muzikantu palaikiau geru ženklu. Įprastai daugelis profesionalių muzikantų jaučia natūralų nepasitikėjimą diletantais, bandančiais lipti į sceną ir groti savo dainas.
Džiugu, kad Aleksandras šį jausmą įveikė, ir mums pavyko sukurti kažką gražaus. O kadangi tikri menininkai yra nepajėgūs atsispirti bet kokiai grožio apraiškai, mums labai greitai pavyko prisivilioti dar du iškilius muzikantus: Andrių Daugirdą ir Aleksejų Arslanovą, su kuriais Aleksandras jau kurį laiką grojo grupėje „Origami“ (dėl kokios priežasties gimė šis pavadinimas, taip ir liko paslaptis). O vieną dieną kažkaip nepastebimai prie mūsų prisijungė mano draugas ir kolega Sigitas Mickis – tiesiog nepagalvojęs užėjo ir pasiliko. Šio kartu puikiai praleisto laiko rezultatas – du albumai ir gražūs prisiminimai“, – mintimis 13 metų atgal nuklysta dainuojantis aktorius.
Prisiminimai šildo ir jo kūrybos gerbėjus: ne vieno melomano kolekcijoje puikuojasi 2003 metais išleistas Andriaus Kaniavos ir „Origami“ albumas „Atšilusi musė“: dainos, kurios ir po tiek metų skamba galvoje nata į natą, kurios cituojamos ir perdainuojamos jaunosios kartos. Džiaugdamasis šio albumo populiarumu, Andrius skuba ištaisyti jam ramybės neduodančią seną klaidą: „Šalia „Atšilusios musės“ dar turėtų kukliai šlietis ir 2009 metais į pasaulį išleistas „Antikvariatas" – šį albumą man taip pat padėjo įrašyti tie patys žmonės, tik maketuojant viršelį kažkur dingo užrašas „Origami“, o aš per vėlai tai pastebėjau. Dėl to iki šiol graužiuosi kiekvieną dieną ir kartais net nemiegu naktimis“.
Apie sugrįžimą namo ir norą patriukšmauti
„Labai jau graži ta 13-os metų sukaktis...“, – šypsosi Andrius, paklaustas, kas kaltas (gerąja prasme) dėl šios muzikinės draugystės atgimimo. Ir čia pat patikina, kad ji ir nebuvo mirusi: „Kol skamba mūsų įrašytos dainos ir yra kas jų klauso, tai yra gyva. Ir nesvarbu, kad pastaruoju metu mes plaukiojome skirtingomis jūromis – anksčiau ar vėliau ateina laikas grįžti namo, ir džiugu, kai tavęs laukia“.
Ar tai nėra bridimas į tą pačią upę, kuris, anot įspėjančios patarlės, retai kada pasiteisina?
Andriaus Kaniavos monotoniškumu neapkaltinsi: čia jis jaukiai groja solo, čia susilieja bendrystėje su senais scenos bičiuliais, čia, žiūrėk, jau siautėja su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“.
„Sutinku – brendu. Bet iš kito kranto, iš kur „jau viskas atrodo kitaip“ (šioje vietoje galima paniūniuoti dainą „Iliuzija“). Galbūt brendu susitikti save patį – jaunesnį ir ne tokį pagadintą, gal tikiuosi patirti primirštas emocijas...
Gal noriu susitikti su tais, kam patinka mūsų muzika, ir su tais, kurie nežino, ar ji jiems patinka – tai sužinos apsilankę koncerte. O gal tiesiog ieškau eilinės progos patriukšmauti“, – svarsto A.Kaniava, tikėdamasis, kad šie metai jam ir „Origami“ bus sėkmingi.
Sėkme bei kūrybos gerbėjų gausa nesiskundžiančio Andriaus Kaniavos monotoniškumu neapkaltinsi: čia jis jaukiai groja solo, čia susilieja bendrystėje su senais scenos bičiuliais, čia, žiūrėk, jau siautėja su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“.
„Manau, kad kiekvienas mūsų gyvenimo periodas reikalauja tik jam būdingos kūrybinės išraiškos. Visi projektai ir žmonės, su kuriais turėjau garbės būti scenoje, atspindi tam tikrą mano gyvenimo laiką“, – teigia dainininkas, grįžtantis į „Origami“ draugiją bei tuo deklaruodamas ir savo užslėptą meilę rokui, apie kurio mirtį gandai, anot jo, yra stipriai perdėti.
Apie jausmus ir stebuklus
„Egzistuoja teorinė tikimybė, kad atėję į koncertą žiūrovai išvys Andrių Kaniavą susijaudinusį ir susigraudinusį, bet vykusiai bandantį tai nuslėpti. Todėl faktiškai jie turėtų to nepastebėti“, – nesuprasi, rimtai ar pokštaudamas kalba dainininkas. Tad ko tikėtis koncertuose?
Dažnai iš anksto tiksliai nežinodamas, ką ir po ko gros, dėl kai kurių dainų Andrius tikras: „Pavasario vėjas“, „Fėja“, „Taxi“, „Fregatas“ – tai dainos, kurios savo metu paneigė nusistovėjusį radijo formato visuotinės traukos dėsnį ir iki šių dienų sukasi atvirame eteryje. Jau vien dėl to jos nusipelnė būti scenoje kartu su mumis“. Nepasikeitė ir „Origami“ muzikantų sąstatas.
„Sugrįžti dera su tais, su kuriais ir pradėjai kelionę. Kitu atveju tai bus ne sugrįžimas, o prisiminimų vakaras. Niekada nesupratau atlikėjų, kurie bando sugrįžti, kaip gelbėjimosi ratais apsistatę naujais muzikantais – tai labiau panašu į tribute‘ą pačiam sau. Galiu užtikrinti, brangieji, kad niekas nepasikeitė po saule, tad kartu su manimi scenoje išvysite Aleksandrą Ten (gitara), Andrių Daugirdą (boso gitara), Aleksejų Arslanovą (mušamieji) ir Sigitą Mickį (viskas, kas liko)“, – ištikimus scenos bendražygius vardija A. Kaniava.
Grotuve besisukanti ir 13 metų atgal nuskraidinanti laiko gal ir apibraižyta, bet gyvybinių jėgų pilna „Atšilusi musė“ neleidžia suabejoti – vasario 14 d. Kaune, laisvalaikio namuose „Nautilus“ ir vasario 25 d. Menų fabrike: Loftas, Vilniuje vyksiančiuose Andriaus Kaniavos ir „Origami“ sugrįžimo koncertuose netrūks amžinu pavasariu pulsuojančios energijos, žavaus nutrūktgalviškumo ir nebūtinai scenoje plieskiančios, bet neabejotinai visus širdies kampelius nutvieskiančios ypatingos šviesos.
Ar galėtų būti kitaip, kai pats gyvenimas yra toks gražus?
„Ir kartais net labai gražus. Ir stebuklams jame vis dar atsiranda vietos“, – neabejoja Andrius ir nesusilaiko nepašmaikštavęs, – „jei netikėčiau stebuklais – užsiimčiau kuo nors kitu. Pavyzdžiui, televizijoje rengčiau pokalbių laidas“.
Parengė Emilija Karoblytė
