„Vienu metu buvau labai eksperimentiškas, nelabai kas mane suprato ir nelabai ėmė už gryną pinigą, tik tam tikri labeliai, kurie ir leisdavo mano triukšmus. <...> Bet po kiek laiko supratau, jog į muziką reikia žiūrėti ir estetiniu žvilgsniu. Vis dėlto, žmogus emociškai iš prigimties reaguoja į grožį, o bjaurastį atmeta. Dėl to, jei nori, kad tavęs klausytų, turi derinti du dalykus: protą ir širdį“, – sako A.Jasenka.
Interviu 15min A.Jasenka pasakoja apie tai, kaip formavosi jo kūrybos braižas, kaip nepažinodamas Eimunto Nekrošiaus gatvėje pasisiūlė rašyti muziką jo spektakliams ir kaip į jo gyvenimą antroje klasėje atėjo dailė – nes nemokėjo sugroti Bacho fugų.
– Su kokia muzika augote? Ko klausėtės vaikystėje, paauglystėje?
– Tuo metu klausėmės plokštelių. Klasikos, džiažo muzikos, kuri buvo prieinama sovietiniu laikotarpiu. Labiausiai turbūt įstrigo Thelonious Monk, Milesas Davisas, Elingtono orkestras, Neilas Armstrongas.
Beje, klausydavau džiazo kanalo iš JAV, iš Vašingtono – ten aš išgirdau labai geros muzikos. Sovietmečiu kanalas, aišku, buvo blokuojamas, būdavo daug triukšmo. Kai išgirdau tą pačią muziką švariai, man labai trūko to traškesio.
– Jūsų muzikinis skonis per šį laiką pasikeitė?
– Tik papilnėjo. Atsirado daugiau elektronikos – tarkim, „Kraftwerk“, kurių labai ilgai nevertinau. Matyt, nebuvau tam suteikęs kažkokio istorinio konteksto, suvokimo, ką tai reiškia. Tik paskui, 10 deš., pradėjau suprasti, kad ši muzika turi savo vietą. Mano skonis papilnėjo triukšmo muzika, elektronine muzika, musique concrète. Įlindo Stockhausenas, Xenakis.
– Ar tai, ko klausėtės ir klausotės, daro įtaką jums kaip kompozitoriui?
– Tiesioginės įtakos nėra, bet kai muzikos klausai, ji visada veikia, kažkurioje smegenų rievėje sėdi. Tiesiogiai nevartoju modernizmo muzikos principų – ieškau kažko savo. Bet didžiausią poveikį man turbūt padarė Stockhausenas, suteikdamas maštabiškumą, globalumą, mąstymo plotą.
– Groti mokėtės nuo mažumės. Nenorėjote pats tapti pianistu?
– Išsireikalavau, kad tėvai nupirktų pianiną – su juo buvau nuo kokių penkerių metų. Aišku, po kiek laiko aptingsti, o kažkuriuo metu pernelyg išauga pasitikėjimas savimi, bet grojimas man teikė džiaugsmą. Sugroti paprasčiausias Bacho invencijas antros, trečios klasės mokiniui – kaip tai įdomu! Ir džiazas man buvo įdomus. Bandydavau kažką sugroti, surinkti į krūvą kažkokią melodiją, harmoniją.
Kai muzikos klausai, ji visada veikia, kažkurioje smegenų rievėje sėdi.
Bet pianistu būti nenorėjau. Galvojau, kad galiu išmokti groti, galiu interpretuoti muziką, improvizuoti. Ir tai mano darbe labai pasiteisina. Tačiau kaip pianistas eiti į groti į Filharmonijos didžiąją salę... Man kažko tam trūko. Tai yra didelis ir sunkus amatas.
Pavyzdžiui, niekaip neišmokau groti Chopino. Man buvo per didelės apimtys, per didelis krūvis. Ir tik po ilgo laiko man Chopinas pradėjo patikti – kai jau daugiau gyvenime supratau, tada supratau iš Chopiną (juokiasi).
Iki šiol groju kiekvieną dieną. Skaitymas iš lapo, supratimas formos, struktūros, to, kaip kompozitorius mąsto, yra labai įdomu. Vis dėlto, niekur toliau nepažengėm, nei kad tie vyrai anais laikais sumąstė ir padarė. Tik neturėjo tokių technologijų kaip mes dabar.
– O kaip nuo atlikimo meno perėjote prie kūrinių komponavimo?
– Komponavau nuo mažens. Būdamas penkerių jau žinojau, kad būsiu kompozitorius. Buvo toks etapas mokykloj, kai sakydavo: vieni būsit staliai, kiti bus grąžtų gamyklos darbuotojai. Aš, iškelta nosim, sakydavau, kad jūs čia gręžkit, o aš eisiu kitur. Ir niekada šiuo apsisprendimu nesuabejojau.
Brandesnė kūryba prasidėjo studijuojant akademijoje, kai gavau žinių, kaip muzika 2000 metų formavosi. Po kurio laiko reikėjo patobulinti ir matematikos, fizikos žinias, nes mokykloj gana vidutiniškai mokiausi, nebuvau stropus, ir kai jau studijavau kompoziciją reikėjo vėl prie to sugrįžti. Nes į muziką viskas telpa: ir fizika, ir matematika, ir biologija, kas tik nori. Ir dar emocija.
Klausimas tik kokio talento, kokio jautrumo yra kompozitorius, kuris visa tai bando perteikti. Giedrius Kuprevičius yra sakęs, kad Vienoje klasicizmo laikotarpiu, kai kūrė Mozartas ir Haydnas, buvo apie 14 000 kompozitorių, rašiusių muziką ir vartojusių tas pačias formules. Ką noriu pasakyti? Gali būti talentingas, gali kurti, bet jei nebus susiklosčiusi tinkama situacija, ta muzika nueis kažkur į paraštes.
– Ar tuomet galite pasakyti, kad jums ta situacija susiklostė?
– Tokia žmogaus prigimtis – jei yra daug, reikia dar daugiau. Jums gal atrodo, kad aš jau kažkoks, o man neatrodo. Man atrodo, kad aš dar tik pakeliui, dar viskas vyksta, tik atsiranda (juokiasi)
– Kaip supratote, jog atradote savo muzikinį braižą? Ar apskritai jaučiatės jį atradęs?
– Studijos, XX a. muzikos, teorijos analizė paskatino ieškoti savo kalbos. Nežinau, kaip kitiems iš šalies atrodo – ar aš tą kalbą turiu, ar esu eklektiškas… Galvočiau, kad kažkoks savas muzikinis mąstymas, logika, išgryninti principai yra. Jei reiktų pasakyti trumpai, naudoju pusiausvyros principą – formoj, harmonijoj, melodijoj, ritmikoj. Tai išsikristalizavo dar akademijoje, taip toliau ir važiuoju.
Naudoju pusiausvyros principą – formoj, harmonijoj, melodijoj, ritmikoj.
Tik gyvenimas pateikia netikėtumų. Galvojau, kad tikrai niekada nerašysiu teatrui…
– Kodėl taip galvojot ir kodėl vėliau persigalvojot?
– Maniau, kad kažkoks aukštesnis tikslas turi būti, bet paėmė Dievas ir parodė: žiūrėk, dabar rašysi teatrui (juokiasi).
Viskas pasikeitė, kai pamačiau Eimunto Nekrošiaus teatrą, pirmuosius Oskaro Koršunovo spektaklius. Ištiko nokautas. Ir supratau, kad norėčiau pats prie to prisidėti.
Kartą gatvėj sutikau Nekrošių ir pasakiau, kad rašysiu jam muziką. Mes nebuvom pažįstami, bet aš buvau jaunas ir naglas, ir man tikrai patiko, ką jis darė. Nekrošius buvo aukštas vyras, pasižiūrėjo į mane ir sakė: „Ateikit kada“. Aš neatėjau. Po dvidešimties metų su juo dirbau Klaipėdos dramos teatre, Šaltenio „Kalės vaikuose“. Jis sakė, kad prisiminė mūsų anuometinį susitikimą. O su Oskaru [Koršunovu] daug padarėm, įsibėgėjom, galiausiai ir draugais tapom.
Teatras sukoordinavo mano mąstymą tarp eksperimentinio ir estetinio požiūrių į muziką. Vienu metu buvau labai eskperimentiškas, nelabai kas mane suprato ir nelabai ėmė už gryną pinigą, tik tam tikri labeliai, kurie ir leisdavo mano triukšmus. Tiesa, tokie dalykai greita pritapo teatre. Bet po kiek laiko supratau, jog į muziką reikia žiūrėti ir estetiniu žvilgsniu. Vis dėlto, žmogus emociškai iš prigimties reaguoja į grožį, o bjaurastį atmeta. Dėl to, jei nori, kad tavęs klausytų, turi derinti du dalykus: protą ir širdį.
– Dirbdamas teatre reikalaujate daug laisvės?
– Kuo didesnis, reikšmingesnis režisierius, tuo daugiau jis duoda laisvės kurti. Jei režisierius mažesnis, susitraukęs, savim nepasitikintis, jis bus linkęs tau nurodinėti – tarsi būtum kvailas ir nežinotum, ką reikia daryti, jei tau „Youtube“ neparodo, kokia turėtų būti muzika. Tada baisu, tada dirbu dėl pinigų – juos irgi reikia uždirbti. Buvo keli režisieriai, su kuriais vėliau dėl to kartu ir nebedirbom.
Kuo didesnis, reikšmingesnis režisierius, tuo daugiau jis duoda laisvės kurti.
– Kiek, imantis kurti muziką, svarbu, kad pats kūrinys ir režisūra jums patiktų?
– Svarbu, su priešu juk nieko tikrai gero nesukursi. Tačiau dažniausiai režisierius, kuris yra viso laivo kapitonas, kviečia kompozitorių, kai jau žino, ką norės daryti ir kokią temą užduos. Pavyzdžiui, O.Koršunovas „Hamlete“ nusprendė, kad tema – spąstų spendimas. Viskas, sėsk, ir galvok, kaip tuos spąstus muzikoje pateiksi.
– Esate rašęs muziką ir kinui. Didelis skirtumas kurti kinui ir teatrui?
– Šiek tiek skirtumo yra – kiti formatai, kitos dimensijos. Kine galbūt apskritai nereikia daug muzikos. Pavyzdžiui, Tarkovskiui praktiškai išvis nereikėjo muzikos, Eduardą Artemjevą jis ėmė tik dėl tų kelių scenų, kur suprato, jog negalės vien kinematografiškai žiūrovo paveikti. Bet iš esmės kinas turėtų būti be muzikos, nes pats kinas, paradoksalu, yra muzika.
Nors yra ir tokių spektaklių, kuriems nereikia muzikos. Tam pačiam Koršunovo „Hamlete“ muzika atsiranda tik pačioje pabaigoje, iš esmės visą laiką girdimi atskiri garsai, skirtingi dažniai, kuriais manipuliuojama – didinant klausytojo nepasitenkinimą arba pasitenkinimą.
– Tačiau rašyti muziką teatrui jums artimiau?
– Jei kas daugiau siūlytų rašyti kinui, galbūt jis artimesnis būtų (juokiasi). Kinui kol kas nesu daug kūręs, tik keliems filmams. Teatrui turėjau galimybių kurti daugiau – sukūriau muziką bene 100 spektaklių. Įdomių, neįdomių, bet daugiau, matyt, jų buvo įdomių.
O be to, taip ir neskirstau. Tiesiog darai taip, kaip gali gerai. Ar silpnas režisierius, ar nesilpnas... Juk tu ir pats kartais nebūni stiprus.
– Be muzikos jūsų gyvenime yra ir dailė. Kaip, kada ji atsirado?
– Kai antroj klasėj nemokėjau groti Bacho fugų, kad jas suprasčiau, man mokytoja liepdavo jas piešti. Atnešdavau piešinukų, akvarele darytų (juokiasi). Man patiko, tęsiau. Tėtis nupirko aliejinių dažų, kurių tuo metu buvo sunku gauti. Tapydavau, piešdavau, tačiau ne ištisai. Šiek tiek vaikščiojau pas kaimyną, kuris buvo dailininkas, bet tiek tų mano žinių. Dailės mokslų nepraėjau, mokiausi savarankiškai.
Dabar galbūt su tapyba dirbu aktyviau, pavyko padaryti keletą parodų. Tačiau pats savo tapybos nelabai sureikšminu, nenoriu užgauti tų, kurie tuo užsiima rimtai. Jie turi profesiją, o aš tik paimu ir paišau (juokiasi). Tačiau mokausi, žiūriu virtualias pamokas, bandau, medituoju. Man labai įdomu.
Aš kai jau darau, tai darau iki galo, nesiblaškau. Jeigu skaitau, tai skaitau. Jeigu groju, tai groju. Jei tapau, tai tapau. O jei tapau, svarbiausia sugalvoti, ką tapau. Ne paveiksliuką nutapyti, pvz., kokį nors medį. Nes kam tas medis? Pilna tų medžių pritapyta. Turi turėti žinutę, žinoti, apie ką tapai. Apie liūdesį, apie depresiją, būna kas ir apie meilę tapo.
Kai antroj klasėj nemokėjau groti Bacho fugų, kad jas suprasčiau, man mokytoja liepdavo jas piešti.
– Randate sąsajų tarp savo muzikos ir tapybos kūrinių?
– Formos skirtingos, bet ir muzikoje, ir tapyboje kalbu apie tą patį. Nesistengiu susieti muzikos su tapyba, kaip Čiurlionis, bet kuriu emocinę formą.
Vienas iš neseniai nutapytų darbų dabar kaba Lenkijoje, „Crucifixus“ – Kristaus nukryžiavimas. Bet ten jokio kryžiaus, jokio nukryžiavimo nėra. Ten krūva lapų, krūva spalvų. Tai ne iliustracija, tai mąstymo forma. Nes jei yra Kristaus nukryžiavimas, reiškia, yra liūdesys. Pasaulis yra griūvantis, išlūžęs, remontuoti jį reikia.
Taip susiejau temą, kuri yra ir muzikoje. Pvz., turiu kūrinį styginių orkestrui, „Confido“. „Jesu, confido in te“ („Jėzau, pasitikiu tavimi“) – tai Faustinos maldos žodžiai. Kūrinyje „Confido“ taip pat yra menamas kryžius. Tai aštri, ekspresyvi muzika. Tuo tarpu tapyboje tas pats kryžius jau nugesintų spalvų. Bet ir ten, ir ten yra liūdesys.
Kaip tik skaitau Elizabet Vurtzel „Prozako kartą“. Ji rašo apie totalią depresiją ir piliulių kartą: antidepresantus, alkoholį, beviltišką seksą. Atrodo, pavyzdys, kaip negalima gyventi. Bet per tai lenda kažkoks grožio daigas – Dievo, grožio siekis.
Galima tapyti bjaurastį, iškreiptą veidrodį, kaip tai darė Dali, bet iš ten lenda kažkokia tiesa. Su muzika iš esmės tas pats. Pradėjus jos klausyti su kitu užtaisu, atrasi, kad autorius per garsinį, ritminį konfliktą kalba apie kažkokį šviesos, išsigryninimo siekį. Nėra rimtesnio autoriaus, kuris to nesiektų. Ar tapysi, ar eilėraštį rašysi, ar grosi.
– Ar to siekio užtenka paties savaime? Ar tam, kad siekis iki galo išsipildytų, reikalingas ir grįžtamasis ryšys iš klausytojo ar žiūrovo?
– Kuri iš esmės sau. Labai retai kuri konkrečiam asmeniui – esu tėvui skyręs vieną kūrinį po jo mirties. Bet iš esmės kuri sau ir jei pats priimi tai, ką padarei, jokios abejonės – žiūrovas sureaguos. Nes jei įdedi viską, ką gali – savo intelektą, savo širdį – tai atsispindės kūryboje. Aišku, galbūt ne visada iš karto, galbūt žiūrovas iš pradžių kažką atmes, nepriims. Viskam reikia stiprybės. Stiprybės daryti sau, tikint, kad tai bet kokiu atveju sužėrės.
Viskam reikia stiprybės. Stiprybės daryti sau, tikint, kad tai bet kokiu atveju sužėrės.
Pavyzdys. Likus trims paroms iki išvažiavimo į Salonikus, kur turėjo būti rodomas spektaklio pavyzdys, man paskambina Oskaras [Koršunovas] ir klausia, ar noriu kurti muziką „Hamletui“. Norėjau. Tam gavau tris paras. Sudėliojau tuos dažnius, kažkur tualetuose įrašinėjau zvimbiančias lemputes, sumontavau, kaip jau tie pelėkautai man švietėsi. O ten kas? Noise’as, triukšmas. Aš nežinojau, kaip komanda sureaguos. Galbūt man, besidominčiam ta muzika, turinčiam vienokį bagažą, tai skamba vienaip, o aktoriui visai kitaip.... Žodžiu, mušė šaltas prakaitas. Bet atklausė jie pusę valandos ir po kelių minučių tylos atsistoja Meškauskas ir sako: „Taigi čia viskas yra, viskas čia jau padaryta“.
Todėl jeigu kažką teigi, būsi išgirstas ir žmonės tai perskaitys. Jie nekvaili.
