Ir taip – jau daugiau nei du dešimtmečius.
Už rankos nuvestas į akordeono klasę… joje ir liko
Kėdainių muzikos mokyklos durų slenkstį mamos pašonėje Laimonas pirmąjį kartą nedrąsiai peržengė būdamas šešerių.
„Savo, kaip muzikanto, kelio pradžią perpinu liaupsėmis savo pirmosios mokytojos naudai, – su šypsena veide pokalbį su „Rinkos aikšte“ pradeda atlikėjas. – Vyresnėlė sesuo mokėsi groti smuiku, tad į muzikos mokyklą tądien nuėjome atrasti antrajai šeimos atžalai mielą instrumentą... Ir koridoriuje sutikome akordeono mokytoją Liliją Labeckienę. Ji – labai šilta, nuostabi moteris, kuri nuo pirmojo susitikimo mane ir mano šeimą užkrėtė meile šiam instrumentui. Galima sakyti, kad paskui save ji į klasę nusivedė mane už rankos. Per pirmąją pamoką ji, dar ir šiandien puikiai skambinanti akordeonu, tuomet, prieš dvidešimtmetį, mane supažindino su akordeonu, parodė, koks tai nuostabus muzikos instrumentas, ir kokios yra jo galimybės. Taip viskas ir prasidėjo.“
Mokytojos ir mokinio tandemas
Berniukas jau pirmoje klasėje kartu su mokytoja ėmė važinėti po įvairius akordeonininkų konkursus šalyje bei vykdyti koncertinę veiklą.
„Mokytoja pamatė mano norą ir visas ambicijas sutelkė į mane, – prisimena L. Salijus. – Buvau motyvuotas, į mano koncertinę veiklą įsitraukė visa šeima. Čia, matyt, suveikė faktoriai, kurie ir yra patys svarbiausi – mylimas, „užkabinęs“ instrumentas, ambicingas mokytojas ir visapusiškas šeimos palaikymas. Pajutau sėkmę. O sėkmės pojūtis apskritai lemia penkiasdešimt procentų pasisekimo. Jeigu vaikas supranta, kad jam gerai sekasi, jis įgauna daug motyvacijos. Tiesa, dažniausiai tai suveikia tik kol vaikas yra mažas.“
Vaikiška iliuzija ar tikslas?
Jau ketvirtoje, jeigu ne trečioje klasėje akordeono pamokos Laimonui peržengė būrelio ar tiesiog laisvalaikio pomėgio lygmenį.
„Supratau, kad man tai sekasi, kad man tai patinka, ir kad reikia dirbti daug – vardan savo ateities. Tokios, kokios noriu aš, – apie pirmąsias akimirkas, kuomet suvokė, jog iš glėbio akordeono paleisti jis nebenorįs niekada, pasakoja vaikinas. – Neginčytinas faktas, jog svarbus talentas muzikai, svarbu toji duotybė. Tačiau triskart daugiau reikšmės turi darbas. Tai, ką turiu šiandien, pasiekiau darbu. Juodu darbu.“
Jau tada jaunasis talentas puse lūpų ėmė kalbėti devintojoje klasėje ketinąs išvykti mokytis į Juozo Gruodžio konservatoriją Kaune ir pradėjo svajoti apie tai, kaip užaugęs jis tapsiantis profesionaliu muzikantu. „Tuomet tai, galbūt, nuskambėjo tik kaip vaikiška iliuzija... Bet ji man natūraliai tapo siekiamybe. Jau ankstesniosiose klasėse, dalyvaudamas vaikų konkursuose, pasirodydamas koncertuose, bendravau su konservatorijos dėstytojais. Jie tik dar labiau „užkurdavo“ mano mintis apie mokslus J.Gruodžio konservatorijoje ir motyvuodavo ruoštis stojamiesiems egzaminams į ją“, – dėsto muzikantas.
Savarankiško gyvenimo pradžia – penkiolikos
Ir ką gi – viskas tiesiog kaip iš natų: gimtąjį miestą vaikinas vardan svajonės – muzikanto kelio – paliko penkiolikos. Pakėlė sparnus ir stačia galva nėrė į mokslus J.Gruodžio konservatorijoje: „Neslėpsiu – pradžioje buvo labai baisu – juk tu tampi atsakingas pats už save... Vis dėlto tie metai buvo labai įdomūs. Jie buvo su laisvės pojūčiu, aplankiusiu išvykus iš tėvų namų. Bet aš savo laisvę pašvenčiau savo siekiui. Keldavausi anksti, kiekvieną rytą, be jokio postūmio iš šalies, jau nuo septintos valandos konservatorijoje grodavau akordeonu. Prasidėdavo pamokos – tokios, kokios yra įprastos visiems gimnazistams. Po jų – akordeono repeticijos. Ir taip kiekvieną dieną“, – prisimena kėdainietis.
Nė vienerių metų, nė vienos repeticijos, nė vienos akimirkos, prabėgusios palinkus prie akordeono, tiek Kėdainių muzikos mokykloje, tiek J.Gruodžio konservatorijoje, šiandien iš perspektyvos žvelgiančiam L.Salijui negaila: „Aišku, būtų galima pagalvoti, kad turėčiau gailėtis to, kad kol bendraamžiai užsiėmė kitomis veiklomis, aš grojau, grojau ir grojau. Bet tik džiaugiuosi dėl savo užsispyrimo. Tai – pats svarbiausias amžius muzikanto vystymuisi, ir aš jį išnaudojau labai produktyviai.“
Jau ketvirtoje, jeigu ne trečioje klasėje akordeono pamokos Laimonui peržengė būrelio ar tiesiog laisvalaikio pomėgio lygmenį.
Jaunimą moko aštuonerius metus
Tą patį Laimonas šiandien kartoja savo moksleiviams – jis su pirmų–aštuntų klasių moksleiviais dirba Kauno pirmojoje muzikos mokykloje, su vyresnėliais – J.Gruodžio konservatorijoje. Kuo? Ko gero, labai nenustebsite – akordeono mokytoju!... „Daugelis ne tik mano kartos, bet ir vyresniųjų, profesionalių muzikantų stengiasi kuo daugiau būti muzikoje ir dirba pedagoginį darbą. Tarkime, net ir žvaigždė, pianistas Petras Geniušas, – pasakoja jau aštuonerius metus mokytojaujantis L.Salijus. – Galiausiai, kiekvienas mes norime realizuoti save maksimaliai ir nešvaistyti laiko tuščiai.“
Šeimas palikusiems tampa antru tėčiu
Tiesa, mokytojauti pradėjęs dar pirmajame kurse, pedagogo darbą pašnekovas neslepia įsivaizdavęs visai kitaip.
„Kol neatsidūriau šioje barikadų pusėje, aš galvojau, kad mokyti groti – gana paprasta. Na, aš parodysiu, vaikas atkartos, ir tiek. Tačiau – toli gražu. Per pastaruosius aštuonerius metus išbandžiau labai daug: ir ambicijomis vadovautis, ir juodu darbu, ir tik nuotaiką vaikams per pamokas kelti. Galiausiai suformavau savą metodą, ir, kas džiugiausia, jis veikia. Stengiuosi, kad mokinys iš pamokos bent jau su šypsena išeitų. Stengiuosi daryt taip, kad muzikos mokykla nebūtų vaikui kaži kokia kančia, kaip ją iki šiol supranta kai kurie žmonės, – apgailestauja L.Salijus. – Na o kas dėl konservatorijos – ten į savo klasę priimdamas mokinį, tu kartu apsiimi didelę atsakomybę. Ten ateina motyvuoti moksleiviai, bet dauguma jų – ne kauniečiai. Jie, kaip kad ir aš, atvykę iš Kėdainių, Alytaus, Jonavos, Panevėžio ar kitų miestų. Jie pradeda gyventi suaugusiojo gyvenimą didmiestyje, rūpintis savimi nuo ryto iki vakaro. Jiems tai – išbandymų kupinas laikas, norisi daug ką patirti, daug pamatyti. Aš tikrai nepuolu krikštyti savęs tėčiu, bet mes, mokytojai, atliekame ir auklėjamąjį darbą, stengiamės formuoti muzikantą, auginti asmenybę ir tiesiog... dorą pilietį.“
Po metų pasiruošimo – sidabras
Na, ko gero, ne vien dorą pilietį, bet dar ir vieną kitą tarptautinių konkursų laureatą. Tokį, kokiu tapo ir pats L.Salijus. Vaikinas 2014 metais Zalcburge (Austrija) tapo „Pasaulio Taurės“, o laikinojoje sostinėje – „Pasaulio trofėjaus“ – prestižinių akordeono muzikos konkursų antrosios vietos laimėtoju. O ar nebuvo liūdna abiejuose tenkintis antrąja vieta? Kaip ne kaip juk tai reiškia, jog esi antras pasaulyje...
„Tai – du vienareikšmiškai pasaulyje lyderiaujantys akordeonų muzikos konkursai, vykstantis kone septynias dešimtis metų. Jų žavesys tame, kad jie kasmet organizuojami vis kitoje šalyje, tad netampa nuobodūs, nenusisėdi vienoje vietoje. Į juos renkasi dešimtys dalyvių iš viso pasaulio šalių – pasakoja akordeonininkas. – 2014–ieji buvo treti metai iš eilės, kuomet aš juose dalyvavau. Ir abu jie baigėsi antrąja vieta. Čia – ne olimpiada, kurioje tu grumiesi dėl kiekvienos sekundės. Iškovojus antrąją vietą, nėra prasmės gaudyti sėkmės toliau, nes ji buvo čia pat, o aš fanatizmu nesergu ir garbės nesivaikau. Ne dėl jos, galų gale, aš ir dalyvavau, o dėl to, kad per tuos trejus metus, jiems besiruošdamas, užaugau daugiausia savo karjeroje. Įgavau patirties, išgirdau muzikos, pamačiau pasaulio, susipažinau su geriausiais muzikantais. Dalyvaudamas tokiame konkurse, tu privalai būti paruošęs valandos laiko programą. Įsivaizduokite – valanda grynos muzikos. Tam pasirodymui ruošiesi visus metus, tai buvo varančioji jėga.“
Kauniečiai braunasi į akordeono elitą...
Muzikantas pasakoja, kad geriausiai tokiuose konkursuose įprastai sekasi Europos, Azijos šalių ir Kinijos atstovams. Be konkurencijos viena geriausiųjų – rusų akordeono mokykla. Bet džiugu, kad ir Lietuva ne paskutiniuoju smuiku „Taurėje“ ir „Trofėjuje“ griežia. „2014–iais „Pasaulio trofėjus“ vyko būtent Kaune. Tai, kad šitoks konkursas buvo pavestas organizuoti Lietuvai, yra vienas didesnių mūsų akordeonizmo pripažinimų. Buvome pasirinkti kaip patikimi žmonės surengti tokio lygio ir tokio masto renginį. O užvis smagiausia, kad šįmet Kaune vyks „Pasaulio Taurė“. Ir, pagalvokite, ne sostinėje, o Kaune, vadinasi, labai vertinami ir laikinosios sostinės akordeonininkai“, – didžiuojasi L.Salijus.
Muzikantas pažymi, kad dėka jaunosios akordeonininkų kartos pastarąjį dešimtmetį bendrame pasauliniame akordeonininkų kontekste Lietuva apskritai atrodo vis geriau ir geriau: „Užsirekomendavome kaip tikrai gera akordeono mokykla su didelėmis ambicijomis ir perspektyva.“
... o akordeonas – į orkestrą
Kaip lietuviai skinasi kelią tarp geriausiųjų pasaulio akordeonininkų, taip ir pats instrumentas, pasirodo, kovoja dėl vietos po saule... orkestruose.
„Akordeonas yra gana „šviežias“ ir jaunas instrumentas, kaip profesionalus suvokiamas ir pripažintas dar tik pusę amžiaus. Kuomet kūrėsi orkestrai, formavosi klasikinė muzika, mes tiesiog negyvavome ir dėl to netapome kažkieno dalimi, nepriklausome nei fortepijonininkams, nei stygininkams, esame patys sau šeimininkai ir atstovaujame akordeono šeimyną. Tačiau pamažu pradedame pakeitinėti fortepijoną, galbūt dėl savo universalumo ir mobilumo – juk galime groti kad ir pajūryje, fortepijono ten taip lengvai nenutempsi, o elektrinis fortepijonas lieka elektriniu. Ir gana dažnas atvejis, kad orkestrai kviečia akordeoną jau kaip solo instrumentą“, – teigia kraštietis.
Nė vienerių metų, nė vienos repeticijos, nė vienos akimirkos, prabėgusios palinkus prie akordeono, tiek Kėdainių muzikos mokykloje, tiek J.Gruodžio konservatorijoje, šiandien iš perspektyvos žvelgiančiam L.Salijui negaila.
Nepralaimėjo konkurencinėje kovoje
Kartu su Vytauto Didžiojo universiteto ar Klaipėdos miesto kameriniais orkestrais kaip solo atlikėjas koncertuojantis L.Salijus džiaugiasi savo suburta kamerinės muzikos publika. „Galbūt ji kada nors bus didesnė, nežinia, – šypteli. – Tačiau turiu kolegas, ansamblius, solistus, su kuriais nuolat koncertuojame. Statistiškai per mėnesį koncertuoti tenka kokius penkis–dešimtį kartų.“
Paklaustas, kas nulėmė tokią didelę jo sėkmę, galbūt jam elementariai pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir sulaukti naudingos pagalbos, akordeonininkas purto galvą. „Jokio vadybininko neturiu. Šiai dienai pats stengiuosi, verčiuosi per galvą tam, kad patekčiau į tą vietą, į kurią esu kviečiamas koncertuoti. Už mane to niekas nepadarė – tik aš pats. Šiais laikais muzikantų yra daug, konkurencija – žvėriška. Numeris vienas yra tavo muzikos kokybė ir tavo įdirbis. Biografija? Na, gal kiek ir prisideda ir ji – laimėjimai, pripažinimas konkursuose, tačiau tikrai nedaug. Sąlyginai dažnai prie kas antro muzikanto vardo atsiranda tos pačios regalijos – „tarptautinių konkursų laureatas“. Bet iškyla klausimas – kokių, kada ir kur laureatu tapai. Kai tu buvai penkerių ar dvidešimt penkerių? – šypteli muzikantas. – Aš niekada negalvojau apie atsidūrimą vietoje ir laiku, neieškojau lengvesnių kelių. Aš ten tiesiog buvau.“
Kvartetui scenoje pakanka vietos
Visai neseniai, prieš kone dvejus metus, L. Salijus kartu su bičiuliais – iš Kėdainių rajono kilusiu Luku Katinu, alytiške Kristina Dabravolskaite ir kauniete Sandra Veverskyte subūrė akordeonininkų kvartetą „Indeed“ (liet. – „Iš tiesų“). „Koncertuojant solo, atsakomybės ant pečių krenta daugiau. Kuomet koncertuojame su kvartetu, nebėra akcentuojama, kad ant scenos pasirodo Laimonas Salijus – pasirodo kolektyvas „Indeed“. Mes bandome „išnešti“ keturgubą muzikos jėgą, – patikina L. Salijus, neretai koncertuojantis su žinomais šalies solistais Agne Sabulyte ir Jonu Sakalausku, o prie kvarteto dažnai prisijungianti žinoma šalies atlikėja Dagna Kondratavičiūtė. – Koncertuojame bent du kartus per mėnesį, bet ne visi mūsų koncertai, sakykime, yra matomi. Dažnai tai – tarsi „indigo“ koncertavimas – privatūs renginiai, apdovanojimai, festivaliai. Kiekvieną kartą vis nustebina vietos, kuriose tenka koncertuoti, renginių idėjos ir kaip diena ir naktis skirtingos mus priimančios publikos. Vadinamieji bilietiniai renginiai išties rečiau yra mūsų duona.“
Koncertavo... arklidėse
Na o kokioje gi neįprasčiausioje vietoje L. Salijui yra tekę pasirodyti? Susimąsto atlikėjas pusei minutės, o tada... prapliumpa juokais: „Praėjusiais metais, su tango kvartetu „Ma‘tango“ grojome prestižiniame Pažaislio muzikos festivalyje, Paliesiaus dvaro arklidėse. Arklidėse nebuvo švaru, kvapas – irgi ne iš pačių gaiviųjų, bet koncertas tikrai buvo fantastiškas. Už kelių metrų esantys aptverti arkliai apie save kartas nuo karto primindavo žvengimu, tačiau ištrūkti nebandė, tad galbūt jiems patiko mūsų muzika? Atlikome visą valandinį kokybiškos muzikos koncertą, kurio klausėsi pilnos arklidės žmonių.“
Lėktuve: vienas bilietas Laimonui, kitas – akordeonui
Laimonas per dvidešimt vienerius metus, per kuriuos dega aistra akordeonui, yra pakeitęs ne vieną instrumentą. Šiuo metu jis groja 15 kg sveriančiu, šeštuoju savo akordeonu „Scandalli“. „Pirmieji trys buvo tiesiog skirtingų dydžių. Likusieji skyrėsi vidumi, garso kokybe ir technologija apskritai, – pasakoja L.Salijus. – Dabartinis mano instrumentas – apynaujis, keturių metų senumo. Turėtų atlaikyti dvidešimt metų mažiausiai, o gal ir tris dešimtis. Kita vertus, tikiuosi, kad jis man tarnaus trumpiau – tai reikš, kad aš groju.“
Laimono akordeono dėkle visuomet kartu keliauja natos bei... atsuktuvas. Kuomet jo instrumentas gendantis, jį, po kaulelį išsirakinėjęs ir puikiai pažįstantis, taiso jis pats. „Visokių įvykių buvę. Kelionėje, galiausiai, būdamas Tbilisyje ar Romoje nerasi, kas tau staigiai sutvarkys instrumentą. Futliare visuomet yra atsuktuvas, esu pasiruošęs, jeigu yra būtinybė, savo instrumentą gelbėti pats, – juokiasi L.Salijus. – Tiesa, įdomus dalykas tas, kad skrydžiui lėktuvu dažniausiai išsiperku dvi vietas. Vieną – sau, šalimais esančią – akordeonui, pasisodinu, prisegu diržu ir skrendam. Specialių patikrų akordeonui nėra tekę praeiti, tačiau vieną kartą jį oro uosto darbuotojai jau norėjo ardyti.“
Prieš pasirodymą – dozė adrenalino
Na o koks gi jausmas lipant ant užsienio ar Lietuvos miestų scenų? Ar prieš penkiatūkstantąjį pasirodymą dar apima jauduliukas? Ir kur gi Laimonas žiūri, kur gi krypsta jo žvilgsnis užlipus ant scenos?
„Vaje, niekada apie tai nesusimąsčiau... Nė nežinau, kur žiūriu. Bet... tikrai ne į žiūrovus. Nematau, kas, pavyzdžiui, sėdi trečioje eilėje. Aš tiesiog negaliu sau leisti blaškytis, – motyvuoja L.Salijus. – O jausmai apima patys įvairiausi. Žinoma, kojos, rankos nesikalatoja – išgyvenimai yra vidiniai. Užlipęs ant scenos tu pajunti emocijų bangą. Adrenaliną. Tai – normalu, juk esame gyvi organizmai. Bet jeigu ateis tokia diena, kai aš visiškai nesijaudinsiu prieš pasirodymą – tą pačią akimirką suprasiu, kad karjerą reikia baigti. Juk nesijaudiname mes tiktai buitiniam gyvenime, tad jeigu nesijaudinsi prieš lipdamas į sceną, galima spėti, kad tiesiog į ją įžengęs nebesistengsi.“
Tiesa, nors ir nestebi L.Salijus, kokie žmonės sėdintys trečioje eilėje, jis kiekviename koncerte siekia įgyvendinti savo pagrindinę užduotį – užmegzti ir palaikyti emocinį ryšį su publika: „Tai – mano pagrindinis tikslas. Aš sau ir kitiems muzikantams kartais galiu atleisti atlikimo metu įsipynusias klaidas, jeigu buvo ryšys su klausytojais, jeigu buvo perduota emocinė žinutė.“