Pirmieji scenoje pasirodė lietuviai „Without Letters“. Jaunieji indie dance muzikos atstovai didžiąją dalį pasirodymo atgrojo vienu įkvėpimu, jungdami paskiras kompozicijas į vientisą, nenuslopstantį garsinį vyksmą.
„Without Letters“ kone išradingiausiai Lietuvoje miksuoja geriausius gitarinio roko ir elektroninės muzikos elementus, gausiai naudoja soundscape‘us (garsovaizdžius), sample‘us, loopus.
Netgi atsiranda šiokios tokios magijos įspūdis, nes tai, ką girdi, daugeliu atvejų sunku susieti su tuo, ką matai. Pavyzdžiui, efektais dekoruojamas gitarų skambesys yra taip iškraipomas, kad ausimis suvokiamas garsas ir akims prieinami muzikantų judesiai visiškai išsisinchronizuoja.
Kitas pavyzdys: atliekant senesnius kūrinius, kai „Without Letters“ dar turėjo vokalistą (konkrečiai – „Shelter Gone“ ir „Ausgetraumt“), naudojami anuomet įrašytų vokalo partijų sample‘ai. Išeina, kad girdimo balso šaltinio ant scenos nematyti.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Žiūrovams, kurie, tiesa, į pirmosios grupės pasirodymą rinkosi dar labai negausiai, labai imponavo pačių „Without Letters“ nusiteikimas. Nenustygstantys vietoje ir kartu vengiantys akių kontakto su publika, shoegazinantys, taigi susikoncentravę į muziką.
Aukščiausią kulminacijos tašką „Without Letters“ pasiekė atlikdami „These New Puritans“ koverį, kuris būtų dar gardesnis, jei užsibaigtų riebiu šokių outro.
„Without Letters“ žiūrėtųsi ir klausytųsi visai kitaip, jei būtų vakaro headlineriai. Tai, kad jie dar menkai žinomi, kad iš jų dar nedaug tikimasi, ir yra jų įdomumo priežastis, atrišanti jiems rankas toliau eksperimentuoti ir koncertų metu atiduoti save publikai visiškai nuoširdžiai ir iki galo.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Antrieji publikai grojo lietuvių elektroninės muzikos pažibos „Kurak“. Šįsyk, lyginant su jų soliniais koncertais „LRT Opus Ore“ studijoje ir klube „Tamsta“, išydome smulkių pokyčių.
Grupės nariai persirengė (minėtų koncertų metu buvo laikomasi vienos aprangos linijos), pristatė naujų dainų, ėmė laisviau elgtis scenoje.
Grojant „Kurak“ salėje buvo daugiausia klausytojų. Tai rodo didėjantį susidomėjimą šiuo reto profesionalumo reiškiniu Lietuvos elektronikos scenoje. Kaip ir didėjančią „Kurak“ įtaką muzikiniam vyksmui Lietuvoje apskritai.
Visgi, mano galva, „Kurak“ – karščiausias lietuvių elektroninės muzikos projektas – išlieka sukaustytas perfekcionizmo, kuris lemia per menką ryšį su koncerto publika. Klausytojas kviečiamas kontempliuoti pačią muziką, ignoruojant scenoje stovinčius gyvus muzikantus ir šalia stovinčius draugus.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
O tada atėjo „Casiokids“. Jų pasirodymo pradžia buvo kiek nuobodoka ir dalis publikos paliko „Loftą“, nesulaukusi renginio pabaigos.
„Casiokids“ savo programą pradėjo valanda anksčiau nei pagrindiniai pirmojo „Norden Wave“ renginio svečiai „Rangleklods“. Tai sąlygojo tada pasipylę pageidavimai paankstinti pagrindinių atlikėjų grojimo laiką.
Žinoma, jei iš koncerto tikimasi nerūpestingo tūso, pirma ar antra valanda nakties yra pats tas laikas, bet tai, ar tūsas įvyks, pirmiausia priklauso nuo atlikėjo. Ne kiekvienas atlikėjas to siekia ir ne kiekvienas to siekiantis sugeba „užvesti“ publiką.
Ir priešingai – jei norima, kad klausytojas susitelktų į muziką, išgirstų kažką menkai pažįstamo, bet inovatyvaus ir kokybiško – o to, kaip galima suprasti, ir siekia „Norden Wave“ organizatoriai – nežinia, ar pirma nakties yra tam tinkamas metas.
„Norden Wave“ koncertai primena vėlyvuosius „Snobo kino“ seansus. Kas išlaukia pabaigos, gauna daug. Bet išlaukia nedaugelis.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Tiems, kas išlaukė, „Casiokids“ aiškiai parodė, kas yra kokybiškas ir gyvas koncertas. Platus raiškos priemonių arsenalas, polifoninis vokalų išdėliojimas ir paprastas šokdinantis ritmas, inkrustuotas dream pop elementais ir plačia perkusijos palete (o kur dar akį traukiantys aksesuarai, tokie kaip perkusinis bananas).
„Casiokids“ programos pradžioje transinį taškymosi režimą vis permušdavo dažni breakdownai, „išmesdavę“ klausytoją į labiau kontempliatyvų režimą. Užtat pabaigoje buvo užkurta tikra pirtis.
O toje pirtyje buvo įsteigtas ir tiesioginis santykis su publika, ko ypač trūko lietuviams. Pradedant nuo to, kad šokantiems prie scenos buvo spaudžiamos rankos.
Papildomai užvesti publikos ir apkabinti atlikėjų keliskart į sceną lipo vienas vakaro organizatorių, pasipuošęs elnio ragais, Rolandas Jarušauskas.
Vokalistų pareigas atliekantys grupės nariai pakaitomis traukė į salę, o vienas jų vidury Londono Olimpiadai skirto kūrinio tiesiog padėjo į šalį mikrofoną, nulipo nuo scenos ir tiesiu taikymu nuėjo į moterų tualetą (po akimirkos iš ten išniro ir perbėgo į vyrų). Va kaip būna.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Ir kai užgrojo paskutinis vakaro kūrinys, žymusis „Fot i hose“, salė galutinai paskendo geros energijos ir vėlyvo prakaito jūroje.
Nūdien „Norden Wave“ vakarėliai yra vieni labiausiai laukiamų muzikos renginių Vilniuje. Paženklinti kokybės ženklu. Įdirbis yra, belieka organizatoriams palinkėti efektyvesnės reklamos ir užtikrinto idėjos įgyvendinimo.
Atrodytų, išmoktos pirmojo koncerto pamokos ir į jį atėjusių melomanų paskleistas žodis apie tikrai išskirtinę koncertų seriją turėjo lemti, kad antrasis koncertas būtų buvęs ir geriau organizuotas, ir gerokai gausiau aplankytas.
O dabar išvada lieka tokia pat, kaip ir po pirmojo koncerto, tik galima pridurti: tokiam renginiui šitiek parako vis dar per maža. Dar!
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
