Į visus šiuos bei daugybę kitų klausimų 7-tojo „Bardai LT“ gimtadienio proga diskusijos metu 15min.lt atsako aktoriai, muzikos ir tekstų autoriai Andrius Kaniava ir Ainis Storpirštis bei viena iš pagrindinių „Bardai LT“ įkūrėjų, kultūros projektų vadovė Alina Semionova.
– 7-eri metai – nemenka kelio atkarpa. Smalsu sužinoti, kaip atrodė pati „Bardai.lt“ pradžia?
– A.Semionova: Pradžioje buvo 3 žmonės: Juozas Žitkauskas, vienas iš dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ pradininkų, kuris dirbo Mokytojų namuose, šio festivalio meno vadovas Gediminas Storpirštis, kuris tuo metu vykdė savo kūrybinę veiklą, ir aš, (dar tada) studentė, Mokytojų namuose atlikusi praktiką bei dalyvavusi festivalio organizacinėje veikloje.
Tarpusavyje pasikalbėję supratome, jog mums rūpi tie patys dalykai – norime užimti bardų nišą, ją organizuoti, skleisti, pristatyti. Gimė mintis įkurti atskirą įstaigą, kuri būtent ir užsiimtų šio žanro plėtote, bendrautų su atlikėjais, globotų juos ir jų atrastų visoje Lietuvoje. Taip, mūsų trijulės iniciatyva, buvo įsteigta įmonė „Bardai LT“.
– Šiandien žodį „bardas“ girdime dažnai, tačiau kokia yra tikroji šio žodžio kilmė ir reikšmė?
Bardas yra žmogus, kuris muzikuodamas pasakoja istorijas, išreiškia savo poziciją
– A.Semionova: Pirmasis į festivalį „Tai – aš“ šį žodį atnešė Vytautas Kernagis. Žodis „bardas“, manau, kilo iš rusų kultūros (Vladimiro Vysockio, Bulato Okudžavos).
– A.Kaniava: Tai nėra „dainuojamoji pozicija“. Rusai turi pavadinimą – „autorinė daina“, ir tai yra artimiausias pavadinimas. Bardas yra žmogus, kuris muzikuodamas pasakoja istorijas, išreiškia savo poziciją.
Tačiau tai nėra „dainuojamoji poezija“, kuri atėjo tuo laiku, kai viskas buvo draudžiama, cenzūruojama, persekiojama, kai muzikantai, norėję išsakyti tam tikrus dalykus, ėmė pripažintų poetų eiles, nes jos buvo leidžiamos ir už jas negrėse jokios sankcijos ar nuobaudos.
Tais laikais nebuvo daug žmonių, kurie dainuotų pagal savo sukurtus tekstus. Šiandien juk yra atvirkščiai, bet pas mus, kaip koks šleifas, vis dar velkasi toks šio žanro įvardijimas.
– A.Semionova: Dabar labiau apsistojame ties sąvokomis dainų autoriai/atlikėjai. Tai yra arčiausias variantas.
– Ar prie „Bardai.lt“ gali jungtis ir mažai žinomi jauni žmonės?
vienas iš mūsų tikslų – atrasti naują kartą, kitokį skambėjimą, kitas temas muzikoje
– A.Semionova: Taip, vienas iš mūsų tikslų – atrasti naują kartą, kitokį skambėjimą, kitas temas muzikoje, todėl mes stebime jaunus žmones (jau turime šiokią tokią atrankinę patirtį). O tuos, kurie, mūsų manymu, turi potencialą, stengiamės globoti.
Taip atsirado festivalio „Tai – aš“ premija, o vėliau ir S.Mykolaičio premija už sezono debiutą. Tai yra paskatinimas, motyvacija. Taip atradome Ievą Narkutę, „Liūdnuosius slibinus“, Artūrą Dubaką.
– Ką tokio turi turėti jaunas žmogus, kad būtų pastebėtas?
– A.Semionova: Manau, jog tas žmogus turi turėti savo poziciją. Neužtenka, jog tai būtų tiesiog gražu, ir ši taisyklė galioja ne tik bardams, bet ir kiekvienam į sceną lipančiam žmogui – svarbu žinoti, apie ką ir kodėl tu kalbi. Dar geriau, jeigu tai pavyksta perteikti žiūrovui artima kalba.
– Kas bardui yra svarbiau – muzika ar istorija?
– A.Kaniava: Man labai sunku už visus Lietuvos bardus kalbėti, nes kiekvienas tą įsivaizduoja savaip, ir po to bus krūva įsižeidusių, kurie bijos eiti į sceną, nes Kaniava pasakė, ką jie ten turės daryt (juokiasi). Aš asmeniškai manau, kad svarbu net ne muzika ir ne tekstas.
Žmogus turi pasakyti, kas jį jaudina, kas jam skauda, kas jį nervina, kuo jis nepatenkintas. Jis turi išreikšti savo poziciją, jis turi kalbėti apie tai pirmiausia. O su muzika gali būti viskas gražu, net tai, kas paprastai bjauriai skamba.