Šiandienos protesto kūrėjai vis dar ieško būdo, kaip žadinti klausytojus ir perduoti svarbias idėjas, net jei ir sąlygos tokiai muzikai plėstis dabar yra gerokai pasikeitusios. Į koncertus renkasi tie, kuriems nebaisūs nepatogūs tekstai ar šokiruojantis įvaizdis, o šaižūs gitarų garsai leidžia išsilieti ir pasidalinti nerimu su kitais.
Apie tai kalbamės su kultūros tinklaraščio „Ore“ redaktoriumi ir grupės „dr.Green“ vokalistu bei tekstų autoriumi Domininku Kunčinu ir grupės „McLoud“ vokalistu, tekstų autoriumi Luku Malinausku.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Protestas sovietmečiu
Sovietmečio protesto muzika vadovavosi tam tikromis taisyklėmis. Atlikėjai slėpė žodžių esmes po šydu, naudodamiesi metaforomis – už stojimą prieš tuometinę valdžią galėjai nukentėti. Jų dainos buvo apie tai, kaip bulvės pradės žydėti, kai bus išnaikinti „kolorado vabalai“, arba kaip reikia laikytis higienos, kad neužpultų „kenkėjai“. „Bet koks ilgesnis plaukas, platesnė kelnių klešnė ar truputį „kreivesni“ dainos žodžiai grėsė nemalonumais“, – sako D.Kunčinas.
Bet koks ilgesnis plaukas, platesnė kelnių klešnė ar truputį „kreivesni“ dainos žodžiai grėsė nemalonumais.
Pasak grupės „dr.Green“ vokalisto, tekstų autoriaus D.Kunčino, tai buvo magiškasis 1988–1991 metų realizmas, o protestui įkvėpti galėjo ne tik muzika, bet ir kinas. Vienas tokių – režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kurio finale prasiveržia metaforinis ilgai slėpto laisvės troškimo šaltinis.
„Panašiai tuo laikotarpiu prasiveržė ir dainuojančios revoliucijos fontanas. Tame kontekste „barikadoms“ tiko beveik bet kokios dainos, nes galimybės rinktis neturėjome. Šiandien daugelis jų galbūt skamba naivokai, tačiau tuomet kovai tiko visi akordai, nuo bardiško Vytauto Kernagio „Šaukiu aš tautą“ iki metalizuoto „Katedros“ vienybės himno „Mes jėga“, – pasakoja D.Kunčinas.
Grupė „dr. Green“ yra viena iš pirmųjų lietuviškų punk-ska muzikos žanro grupių – pasižyminčių greitu tempu ir maištinga energija. Be veiklos su grupe, D.Kunčinas žinomas, kaip vienas iš 1998–2006 metais veikusio klubo „GreenClub“ įkūrėjų, kuriame būrėsi įvairaus plauko neformalai bei alternatyvios muzikos kūrėjai ir klausytojai.
Dabartinis priešas
Dabartiniai protestuotojai muzikoje prisitaikę prie sąlygų: kontroversišką įvaizdį formuoja kitokiais įrankiais. „Rusų propaganda veikia kitaip nei prieš 30 metų. Šiais laikais priešas yra šiek tiek abstraktesnis, jis įgavęs ne tokią aiškią formą. Priešas gali apsimesti Lietuvos naciu, proamerikietišku trumpistu ar net religine bendruomene“,– apie kovą su politiniais ir socialiniais reiškiniais kalba grupės „McLoud“ narys L.Malinauskas.
Jų kuriama muzika kovoja su skirtingo tipo priešais – su ja galima ir pasilinksminti, ir „pasibelsti į Maskvos vartus“.
Grupės „McLoud“, gyvuojančios jau daugiau nei 15 metų, kūryba skamba provokuojančiomis ir aršiomis tekstų eilutėmis. Dainose kalbama apie tikėjimo, dezinformacijos, moralinių nuostatų ir politines temas. Kaip sako pats grupės lyderis L.Malinauskas, jų kuriama muzika kovoja su skirtingo tipo priešais – su ja galima ir pasilinksminti, ir „pasibelsti į Maskvos vartus“.
„Ateis diena, kai pelės suės kates, o katės suės šunis.“ Ir tai yra ko aš linkėčiau rusams, nors tai yra per vėlu. Dabar tokio nusiteikimo linkėčiau ir amerikiečiams. Tai nėra taip sukonkretinta – dainos galima klausytis ir paaugliui, kuriam yra šešiolika, ir piliečiui, kurio vergvaldys yra amoralus. Abu nori pabėgti. Daina gali veikti per kelis sluoksnius, nors jos tekstas tėra keletas socialinių lozungų ir citatų iš persų pasakėčių“, – apie savo tekstų reikšmes kalba L.Malinauskas.
Alternatyvios muzikos koncertuose renkasi dažniausiai jauni žmonės, kuriems šaižūs gitarų garsai ir riksmai – pagalba išsilaisvinti.
Pasak grupės lyderio, alternatyvios muzikos koncertuose renkasi dažniausiai jauni žmonės, kuriems šaižūs gitarų garsai ir riksmai – pagalba išsilaisvinti. „Kai mintys garsios ir jų labai daug, geriausia pasislėpti dar didesniame garse – radikalaus metalo muzikoje yra labai daug triukšmo. Bet jei tai muzikai pasiduodi, imi girdėti harmonijas. Tai yra pasaulinio streso atspindys“, – sako L.Malinauskas.
Protestas prieš popkultūrą
„Manau, kad grupė „Bix“ – vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviškai popmuzikai. Iki šiol atsimenu, kokį įspūdį padarė jų pasirodymas televizijos viktorinos „10x10“ metu: muzikantai vilkėjo juodais darbo drabužiais, dainavo apie „gerą organą liežuvį“, o vokalistas žiopčiojo ne į mikroną, o į... elektros lemputę. Tai buvo protestas prieš tuo metu tvarkingą ir sušukuotą televiziją bei gyvenimo būdą, atvėręs miegamojo rajono paaugliui duris į pogrindį. Ironiška, jog pačius „biksus“ vėliau popkultūra ir suvalgė“, – taip prisimena tuometinę maištingą kultūrą D.Kunčinas.
Grupė „Bix“ – vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviškai popmuzikai.
Dabartinė alternatyvi muzika taip pat tam tikra prasme stovi priešais populiariąją. Scenoje atsispindi ne glamūrinis įvaizdis, o maištas, panika ir neglostantys tekstai: „Kai kuriose erdvėse muzika negimsta, o aš domėjausi tokia erdve, kurioje iš tikrųjų gimsta muzika. Paprastai tai visada buvo protesto muzika, nes ji kovojo prieš komercinę, televizinių projektų muziką, o šiuo metu ir prieš daugelį popmuzikos atlikėjų.“ – apie panašią patirtį dalijasi L.Malinauskas.
Pasak jo, daina „Joe Song“ yra dar viena grupės „McLoud“ protesto išraiška, tik šįkart prieš popkultūrą. Tai meilės daina, parašyta atvirkščiomis taisyklėmis, nei paprastai rašomos tokios dainos. Kūrinys skambėjo Žalgirio arenoje – taip tapo protestu prieš daug „M.A.M.A“ apdovanojimų gavusius atlikėjus ir publiką. „Mūsų muzika yra įrodymas, kad iš kolonėlių nebūtinai turi varvėti sacharinas, cukrus ir medus“, – taip apie užslėptą reikšmę kalba L.Malinauskas.
Apie melomanų įpročius
Didžioji dalis šiuolaikinių klausytojų, kaip teigia L.Malinauskas, nemėgsta muzikos, todėl dygesniais tekstais tokią auditoriją pasiekti sunkiau. „Nėra taip, kad išgirsta muziką ir jiems pasidaro bloga, bet jie nesidomi, jiems nesvarbu. Čia kaip išsikviesti taksi – žmonėms nesvarbu kokia mašina atvažiuos, ji tik atliks funkciją. Man muzika niekada nebuvo tik funkcija, aš buvau suinteresuotas, kad mašina būtų kokybiška ir negestų“, – taip apie alternatyvios muzikos reikalingumą pasakoja muzikantas.
Norima sukurti muzikinį foną, netrikdantį moralinio snaudulio prekybos centre ar ant sofos priešais ekraną – leiskite žmogui pailsėti po darbo dienos. Pailsėti – negalvoti.
„Norima sukurti muzikinį foną, netrikdantį moralinio snaudulio prekybos centre ar ant sofos priešais ekraną – leiskite žmogui pailsėti po darbo dienos. Pailsėti – negalvoti. Kaip dainavo grupė „Invazija“: „Aš žinau kodėl žmonės geria, kad gyventi būtų gera, nes juk negeria tas, kas mato aplink gyvenimo šiukšles!“ – antrina ir D.Kunčinas.
Muzikos poveikis nuvertėjo
Nors provokuojančių meno išraiškų apstu, visgi, didelė informacijos sklaida ir socialinių tinklų pasiekiamumas turi savų spragų. „Kad ir ką sakytum, interneto burbule uždarytas protestas turi labai ribotą poveikį. Tikrosios permainos vyksta gyvai, o ne pasirašinėjant begalines peticijas internete ar diskutuojant su troliu komentaruose. Susidomi kokiu nors protesto reiškiniu, paspaudi nuorodą, o po pusvalandžio suvoki, kad žiūri kokius nors kačiukus. Kam nėra taip buvę?“ – retoriškai klausia D.Kunčinas.
Šiandien muzika pasiekiama vos vienu spustelėjimu, o jeigu nori dalintis savo kūryba, viską galima susikurti namų sąlygomis. Pasak D.Kunčino, muzikos srautai šiandien yra milžiniški, kasdien sukuriama apie 100 tūkstančių naujų dainų. Tai, anot jo, turi savų pliusų ir minusų. „Norint išleisti savo kūrinį, nebūtina pasirašyti savižudiško kontrakto su muzikos verslo rykliu. Kita vertus, muzika nuvertėjo daugiau nei bet kuri valiuta. Nors ir gali dainuoti apie beveik ką nori, dainos galia šiandien nebėra tokia didelė“, – kalbėjo D.Kunčinas.
„Pagal statistiką Lietuvos jaunimas yra laimingiausias pasaulyje, tačiau esame šalis, kurią okupavo tris kartus. Kaskart, kai bandydavome nejaukią emociją atskleisti per kūrybą, gaudavome per nagus – taip mus dresiravo“, – apie suvaržymus kalba kūrėjas L.Malinauskas. Pasak jo, pripažinimas, jog esame žmogiški ir jautrūs, padėtų mums susitaikyti – nepatogūs tekstai ar melodijos nebegąsdintų. „Po truputį kylantis alternatyvios muzikos pripažinimas tai ir demaskuoja – einame geru keliu“, – sako jis.
Pasak D.Kunčino, muzikos srautai šiandien yra milžiniški, kasdien sukuriama apie 100 tūkstančių naujų dainų.
Melodijos ir tekstai, kurie sužadina nepatogius jausmus, reikalauja tam tikro įsigilinimo ir netradicinio kūrybos būdo – visgi, tai muzika, tyrinėjanti tamsesnius sąmonės kraštus. Kaip sako L.Malinauskas – protesto muzika yra maisto ruošimas ne pagal receptą. „Jeigu visa muzika bus pagal receptą, viskas bus „McDonald‘as“. Ar jūs norėtumėt gyventi pasaulyje, kur yra tik „McDonald‘as“?“ – melomanų klausia L.Malinauskas.
