Esame įpratę, norime to patys ar ne, muziką girdėti kasdien – namie per televizorių ar radiją, parduotuvėje, gatvėje iš pravažiuojančio automobilio. Garsinis fonas tapo įprastu ir beveik nepastebimu gyvenimo palydovu. Jei jo neliktų, pasijustume labai neįprastai, o gal net ir prastai.
Taigi, į klausimą ar mėgsta, klauso muziką, galima spėti, beveik kiekvienas atsakytume – taip. Tačiau į kitą klausimą – kokią konkrečiai muziką mėgstame, atsakyti kur kas sudėtingiau. Nes dauguma klausytojų ja nesidomi, nežino muzikinių srovių, grupių, kompozitorių, nekreipia dėmesio į kūrinio atlikimo, skambesio kokybę.
Tai natūralu – gyvename nuolat skubančiame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, todėl nelieka laiko į ką nors gilintis (nebent į savo darbą). Tad belieka paviršius. Viskas vartojama. Muzika taip pat. Ji jau seniai priskirta pramogų skyreliui prekybos centre.
Kodėl nustojome domėtis muzika? Kodėl slepiamės už abstrakčių jos apibūdinimų ir ką jie iš tiesų reiškia?
Tapo eiline preke
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, sociologas Gintautas Mažeikis sako, kad dažniausiai vartotojiška visuomenė apibūdinimams naudoja kūrybinių industrijų vienetus, kiekius, kurie nepabrėžia kokybinių skirtumų. Todėl žmonės, paklausti kokią muziką klauso, atsako kokią didelėmis serijomis gaminamą produkciją jie vartoja: „gerą džiazą“, „tikrą roką“ ir t.t.
„Apie šlagerių ir džiazo virtimą kultūrinių industrijų preke plačiai kalbėjo filosofas ir kompozitorius T.Adorno. J.Baudrillard‘as taip pat pastebėjo, kad plačiai visuomenės vartojama muzika yra integrali homogeniškų prekinių santykių dalis ir yra diskutuojama lygiagrečiai kitoms masinės produkcijos prekėms: drabužiams, indams, populiarioms fotografijoms ir prekybos centrų parduotuvėse išstatytiems paveikslams.
Ir nesvarbu, kad vienas ar kitas šiuos prekinius santykius ir vartotojiškus poreikius tenkinantis meno kūrinys gali būti aukštos meninės vertės ir kokybės, vis tiek jis bus vartotojiškos visuomenės prekybinių santykių dalis.
O nevykusi ikona ar prastai sugrotas klasikos kūrinys kitomis aplinkybėmis gali patenkinti meditacinius, subkultūrinius ar giliai privačius dvasios ieškojimus. Todėl muzikos skonio išnykimą atskleidžia ne muzikologija, o kritiška muzikos sociologija ir filosofija“, – aiškina G.Mažeikis.
Pasak sociologo, vartotojiška visuomenė sunkiai geba kilstelėti laipteliu aukščiau savo muzikinį ar kitą meninį skonį. Ji yra, grupės „G‘n‘G sindikato“ reperio Svaro žodžiais, „muzikinio surogato“ klausytoja. Jos poreikius visiškai tenkina radijo stočių paviršutiniškos programos. Pakelti vartojimo lygį, vadinasi, investuoti daug laiko, pinigų ir darbo ugdant muzikinį skonį.
Šiokią tokią išeitį siūlo ekonomikos subkultūrizacija ir komunitarizacija (ekonomikos atitikimas bendruomenių ir grupių poreikiams). Tokiu atveju pačios bendruomenės užtikrina skonio įvairovę, heterogenizaciją ir lengviau gali (bet nebūtinai tai daro) lavinti ar keisti muzikinį skonį.
Gilinimuisi nelieka laiko
Dainininkė Jurga Šeduikytė svarsto, kad vienas iš paaiškinimų, kodėl žmonės apie klausomą muziką kalba nieko nereiškiančiomis frazėmis, yra nenoras plėtoti šią temą: „Žmogus tarsi pasako pašnekovui: „Atstok nuo manęs, aš pavargęs. Nenoriu apie tai kalbėti.“
Atlikėja pastebi, kad apskritai, išskyrus pačius muzikantus (ir melomanus – red.), niekas į muziką nesigilina, ja labai nesidomi. Ji net nėra pomėgis, nes pomėgiui reikia laiko, kurio dabar žmonės neturi. „ Jie nuolat klaikiai skuba, yra pavargę, todėl grįžę po darbo tiesiog nori muzikinės terapijos, nesigilinant, kas groja. Jiems tiesiog reikia greito atsipalaidavimo“, – sako J.Šeduikytė.
Psichologas Tomas Lagūnavičius atkreipia dėmesį, kad jei dar iki maždaug XX a. vidurio muzika buvo laikoma rimtu menu, kuriam skiriamas atitinkamas dėmesys, klausoma atidžiai, tai, tobulėjant technologijoms, kūriniams tampant vis lengviau prieinamiems, muzika labai nuvertėjo, klausytojai ja persisotino, atsirado jos perteklius. Ji tapo tik pramoga, viena iš vartojimui skirtų prekių. Beje, dažnai apie skalbimo miltelių kokybę vartotojas žino daugiau nei apie muzikos.
„Muzika nebėra tokia svarbi, kad į ją atskirai gilintumėmės, kaip ir kokteilis kavinėje. Apskritai muzika, kaip ir kiti menai, tapo sudėtine kažko dalimi. Pavyzdžiui, ji dažnai siejama su vaizdu“, – teigia T.Lagūnavičius.
Atsakyti sąžiningai
To, kad žmonės nežino grupių pavadinimų, stilių, grupės „Antis“ lyderis, architektas Algirdas Kaušpėdas nesureikšmina: „Nereikia iš žmonių reikalauti enciklopedinių žinių. Jie nėra muzikologai ir neprivalo žinoti visų naujienų.“
A.Kaušpėdui pritaria ir J.Šeduikytė, tačiau, jos manymu, jei žmogus nesidomi muzika, tai ir turi paklaustas atvirai tą pasakyti. O ne bandyti apsimesti, kad daug išmano, savo „išmanymą“ demonstruodamas gudriomis skambiomis frazėmis. „Tai nesąžininga. Jei neklausai muzikos, tai ir turi sakyti, kad neklausai“, – įsitikinusi dainininkė.
Tačiau šiais karjerizmo laikais, kai svarbiausia yra įvaizdis, tiesiog privalu apie viską turėti tvirtą savo nuomonę, kitaip gali pasirodyti esantis nieko vertas neišmanėlis. Taigi, dažnas savo neišmanymą gudriai įvynioja, paslepia abstrakcijų debesyje – „geras džiazas“, „tikras rokas“, „prasminga muzika“, kartu pasirodydamas (bent jau pats sau) protingas ir intelektualus.
Kita vertus, ypač išsilavinę žmonės, jaučiantys muzikinį kontekstą, muzikos vertę, galbūt šiek tiek ir gėdijasi prisipažinti (net patys sau), kad klauso viešoje erdvėje skambančio „muzikinio surogato“, kurį supranta esant žemo muzikinio lygio. Todėl atsakymą apie mėgstamas grupes, žanrus įvelka į nieko nereiškiantį pasakymą „nuo nuotaikos priklauso“ ar „viską“ .
„Galbūt kartais žmonės ir varžosi prisipažinti kokį konkrečiai ansamblį ar atlikėją mėgsta ir klausosi, mat gal tada per daug asmeniškų žinių perduos – kad jo skonis jau per daug senas, nelabai aktualus ir panašiai. Žmonės dėl to ir šneka „apvaliai“, – pastebi A.Kaušpėdas.
Mitinis mąstymas
Gero, kokybiško muzikinio produkto vartotojais save laikančių klausytojų ypač mėgstamas jų vertinamos kūrybos apibūdinimas yra „teisinga muzika“. Jį išpopuliarino dainininkas Vytautas Kernagis, vieną savo albumą netgi pavadinęs „Teisingos dainos“. Ką norima pasakyti tokiu pakankamai pretenzingai ir net arogantiškai skambančiu apibūdinimu?
„Teisinga“ ar „neteisinga“ muzika, kaip ir „teisinga“ degtinė, „neteisinga“ duona – išraiškos, kuriomis apibūdinamas šiuolaikinis mitinis mąstymas. „Kietas vyrukas“ ar „šauni mergina“, „teisinga degtinė“ ar „gera muzika“, prarasto rojaus nostalgija, tautos gelbėtojų išaukštinimas atveria mitinio mąstymo horizontą, kuris nepaklūsta jokiai švietimo klasifikacijai.
Mitas sklinda iš lūpų į lūpas kaip tam tikras kolektyvinis pasirinkimas ir jo pateisinimas. Pats savaime mitas, kaip kolektyvinis, vaizdingas, emocinis naratyvas, retai kada būna prisirišęs prie vieno ar kito asmens ar jo muzikos ir priklauso nuo „liaudies“ nuotaikų. Todėl į vieną mitinės kategorijos „teisinga muzika“ lentelę gali pakliūti visiškai priešingo stiliaus, atlikimo būdo muzika, kaip antai V.Kernagis ir A.Pugačiova“, – aiškina G.Mažeikis.
Mitinė sąmonė siūlo ne tik elementarius gėrio, bet ir blogio vardus. Blogio vardai, kaip ir gėrio, nėra tikslūs, o nuolatos mirga, kaip mirga kasdieninė mūsų kalba ir gyvenimas. Vienas plačiai visuomenėje paplitusių muzikinio „blogio“, „alternatyvos“ vardų – metalas. Jį žmonės naudoja kaip priešingybę „gerai“, „normaliai“ muzikai. Šiuo atveju „metalas“ reiškia viską, „ko nesuprantu, kas man svetima“, t.y. šiuo vardu klausytojai vadina ir intelektualesnę elektroninę muziką, daug klasikos, džiazo srovių, roką, eksperimentinę, rimtąją šiuolaikinę muziką, jau nekalbant apie patį metalą.
A.Kaušpėdas „metalo“ nemėgstantiems klausytojams siūlytų nepatinkančią muziką apibrėžti paprasčiau ir aiškiau: „mėgstu gerą muziką, bet nemėgstu gitarų ir kai būgnai garsiai groja“.
Sociologas G.Mažeikis atkreipia dėmesį, kad mitas taip pat pabrėžia ir inversijos galimybę: blogis greitai virsta didžiausiu gėriu, o popsas paverčiamas blogio įsikūnijimu.
Užstrigę atminties labirintuose
Daugeliui „gėlių vaikų“ kartos atstovų, „teisinga“ muzika asocijuojasi su laiko išbandymus atlaikiusia kūryba – „The Rolling Stones“, „The Beatles“, „Pink Floyd“, „The Doors“, „The Eagles“, „The Smokie“ ir kitos septintojo – aštuntojo dešimtmečio grupės, klasikinė muzika.
„Teisingų“ dainų klausytojai tarsi pabrėžia, kad dabartinė muzika – nelabai ko verta, nes yra ne tokia dvasinga, nebesukuriama gerų melodijų, o senoji, „geroji“ kūryba savyje turi užkoduotas amžinąsias, nesenstančias ir nekintančias vertybes. Sunku sutikti, kad dabar parašyta muzika yra mažiau vertinga už sukurtą prieš pusę amžiaus, tiesiog gal patys „teisingos“ muzikos klausytojai įstrigo praeityje?
G.Mažeikio manymu, jie įstrigo ne praeityje, o susitapatino su savo bendruomenės puoselėjamu mitu ir jo įgalinamais ritualais ir žaidimais: „Tokio pobūdžio ritualai ir žaidimai mumifikuoja žmones, paverčia juos savo pačių gyvaisiais antkapiais, dulkėtomis memorialinėmis lentomis, savo išnešiotų spektaklių etiketėmis. „Gėlių vaikų“ likimas panašus: susitapatinę su savo istorija jie tapo jos tarnais, tapo šios „šmėklos“ garbintojais.
Kasdienybės revoliucija yra permanentinė, vyksta kas diena. O tie „ The Smokie“, kurie kažkada įkvėpė alternatyvų diskotekų jaunimą, šiandien graudena užstrigusius savo atminties ir nostalgijos labirintuose, užuot kūrę ką nors reikšmingo ir naujo“.
Charizmatiškojo „Anties“ lyderio, visuomenės veikėjo A.Kaušpėdo įsitikinimu, mitai, stereotipai susiformuoja, jei klausytojai nėra atviri patys su savimi, jei remiasi tik nuogirdomis, nežinia iš kur atsiradusių autoritetų vertinimais ir nuomonėmis. Savo asmeninį originalių vertinimų, autentiškų įžvalgų, nuomonių pasaulį susikuria tik stiprūs, nepasiduodantys bandos jausmui ir savo galva mąstantys žmonės.
