1996-aisiais garsusis pianistas Chickas Corea lankėsi Japonijos sostinėje. Apsilankęs „Yamaha“ muzikos mokykloje, jis buvo supažindintas su 17-mete pianiste Hiromi Uehara. „Pagrok man ką nors“, – moksleivės paprašė džiazo gigantas. Tai, ką išgirdo, jam paliko tokį įspūdį, kad kitą dieną Chickas kartu su ja jau improvizavo savo koncerte vienoje prestižinių Tokijo salių.
Tokių istorijų šių metų „Kaunas Jazz“ viešnios biografijoje – ne viena ir ne dvi. Muzikos vunderkindė, kuri jau būdama keturiolikos kaip solistė koncertavo su Čekijos filharmonijos orkestru, išaugo į vieną įdomiausių muzikos pasaulio kūrėjų, kurios melodijos balansuoja ant neapčiuopiamos ribos tarp džiazo, klasikos ir kitų žanrų. „Tai, ką ir kaip ji groja, yra nežemiška“, – yra sakęs ne vienas kritikas. Vilniaus kongresų rūmuose paaiškės, ką jie turi omenyje. Kaunas Jazz gerbėjų laukia pažintis su muzikante, kuri moka groti stulbinamai greitai ir techniškai, tačiau šie bruožai neužgožia akivaizdžios tiesos – tai itin gabi, giliai muziką jaučianti kompozitorė.
1979-aisiais gimusi Hiromi pradėjo mokytis groti, būdama šešerių. Mokytoja jai nuo mažų dienų pabrėždavo, kad intuicija – toks pats svarbus muzikos elementas, kaip ir atlikimo technika. Tai – aksioma, kurios pianistė tvirtai laikosi iki šių dienų.
„Ji man sakydavo – pagrok mėlyną spalvą. Arba – pagrok raudoną. Išmokau groti iš širdies“, – prisimena muzikantė.
Būdama dvylikos, Hiromi jau rengė koncertus. Paauglystėje susidomėjusi džiazu, ji vienus pirmųjų rimtų honorarų užsidirbo, kurdama muziką Nissan ir kitų didelių Japonijos kompanijų reklamos klipams. Tačiau lemiamas Hiromi gyvenimo sprendimas buvo persikelti į JAV ir studijuoti garsiajame Berklio muzikos koledže.
„Tai išplėtė mano muzikos jautimo ribas. Vieni mėgsta džiazą, kiti klasiką, treti roką. Bet aš nejaučiu jokių barjerų. Galiu klausytis ir klasikos, ir metalo.
Man patinka J.S.Bacho, Oscaro Petersono, Franzo Liszto muzika, patinka ir King Crimson ar Dream Theater. Mane įkvepia net ir sportininkai – tokie kaip krepšininkas Michaelas Jordanas. Žmonės, kurie turi didžiulę energiją“, – kiek neįprastą savo kūrybos filosofiją aiškina Hiromi.
Pianistės mokytoju ir patarėju koledže tapo garsus džiazo bosininkas Richardas Evansas. Kartu prodiusuoti žinomos leidyklos Telarc kvietimu 2003-aisiais Hiromi įrašytą albumą Another Mind jis pakvietė vieną garsiausių pianistų džiazo istorijoje – Ahmadą Jamalį, kuris neslėpė susižavėjimo japonės talentu.
„Ji nuostabi. Jos muzika iškelia ją į neįsivaizduojamas aukštumas“, – pripažino A.Jamalis.
Daugiau nei šimtas tūkstančių melomanų, kurie įsigijo šį Hiromi albumą, su jo nuomone sutiko be išlygų. O tai buvo tik jaunutės muzikantės karjeros pradžia.
Šiandien jai nebereikia rekomendacijų, kad galėtų atverti duris į bet kurio pasaulio džiazo festivalio sceną. Per devynerius metus Hiromi išleido jau aštuonis albumus, surengė eilę pasaulinių gastrolių – su savo soline programa ir kaip garsiojo džiazo bosininko Stanley Clarke'o grupės narė.
Nuo JAV džiazo festivalių iki prestižinių Paryžiaus salių – apie šią japonų muzikos deivę pagrįstai kalbama kaip apie vieną ryškiausių naujosios džiazo kartos reiškinių. Kaip gerai vertinama ši kūrėja, liudija ir jos suburta grupė, su kuria jau trečią sezoną muzikuojanti Hiromi pasirodys ir Vilniaus kongresų rūmuose.
Amerikiečių kontrabosininkas Anthony Jacksonas – daugiau nei 500 albumų įrašęs, Grammy apdovanojimui nominuotas muzikantas, grojęs su Paulu Simonu, Ch.Corea, Steely Dan, Dizzy Gillespie, The O'Jays, Alu Di Meola, Patu Metheny, Billy Cobhamu, ir begale kitų pirmo ryškumo žvaigždžių. A.Jacksonas koncertavo daugiau nei trisdešimtyje valstybių. Į muzikos istoriją jis įrašytas ir dėl to, kad dar 1974-aisiais išrado šešiastygę bosinę gitarą – nusprendęs, kad keturios stygos nebeatspindi visų šio instrumento galimybių.
Britas Simonas Phillipsas – vienas garsiausių visų laikų džiazo, roko ir popmuzikos būgnininkų, muzikavęs su The Who, Judas Priest, Mike'u Oldfieldu, Pink Floyd nariu Davidu Gilmouru, Toto, Jacku Bruce'u, Triloku Gurtu, Joe Satriani, Brianu Eno ir daugybe įvairių žanrų garsenybių.
2011-aisiais albumo Voice įrašams susibūrusio trio nariams taip patiko groti kartu, kad lentynoje jau guli antrasis kartu įrašytas diskas Move. „Kartu tobulėjome ir augome. Įrašinėti Voice buvo smagu, o kai išvykome gastrolių, tapo dar smagiau. Šįkart rašiau muziką, kuri tinka šiems muzikantams, bandydama atskleisti visus gražiausius jų grojimo bruožus“, – sako Hiromi.
Albume Voice, pačios muzikantės žodžiais, ji bandė sukurti „trimatį garsą“ ir kūryboje atspindėti vidinius žmonių balsus. Diskas Move – konceptualus kūrinys, kurio tema – viena žmogaus gyvenimo diena – nuo žadintuvo garso, kurį Hiromi išgauna, daužydama klavišus, iki ramios vakaro nuotaikos.
„Prabundi, eini į darbą, grįžti, ilsiesi. Visa tai atsispindi šiuose kūriniuose. Visada noriu savo muzika pasakoti istorijas. Kurdama matau vaizdinius. Grožį įžvelgiu kasdieniuose garsuose, net automobilio pypsėjime“, – šypsosi Hiromi.
Tai muzika, kuri gali ir prajuokinti, ir pravirkdyti, bet nesukelti emocijų – niekaip, tai tiesiog neįmanoma. Muzika, nuo kurios nukrenta visos bandomos priklijuoti etiketės. „Tegul mano muziką apibrėžia kiti žmonės. Aš negalvoju jai vardų“, – sako Hiromi.
Net sunku patikėti, kad iki 2011-ųjų su Simonu Hiromi nebuvo grojusi, o su Anthony nebuvo įrašiusi nė vienos plokštelė. Šiandien šis trio skamba taip, tarsi jo nariai visą gyvenimą būtų ieškoję vienas kito.
Trijų didžiulę pagarbą pelniusių muzikantų vardai šių metų balandį puikuojasi legendinio Niujorko džiazo klubo Blue Note afišoje. Čia surengusi net šešis iš eilės koncertus, Hiromi atvyko į Europą, kur jos gastrolių grafiką papuoš pasirodymai „Umbria Jazz“ ir kituose garsiuose džiazo festivaliuose. Itin malonu, kad tarp jų šįmet atsirado ir „Kaunas Jazz“ pavadinimas.
