E.Fitzgerald – Amerikos dainos ir džiazo vokalo simbolis
Balandis – Ellos Fitzgerald mėnuo. Jo pabaigoje, balandžio 25-ąją, minėsime 100-ąsias jos gimimo metines. Šia proga visame pasaulyje vyksta Pirmajai džiazo ledi skirti renginiai, leidžiami jai dedikuoti albumai, o leidykla „Concord“ E.Fitzgerald garbei balandį skelbia ne tik jos, bet apskritai visų moterų džiaze mėnesiu.
Beje, dainininke E.Fitzgerald tapo atsitiktinai. Anksti netekusi mamos, pirmąsias dainavimo pamokas mažoji Ella gavo su patėviu dainuodama gatvėse, tačiau netrukus neteko ir jo globos. Sulaukusi 16 metų ir ieškodama pragyvenimo šaltinio, ji išmėgino savo laimę talentų konkurse, vykusiame „Apollo“ teatre Harleme. Ji pretendavo į šokėjos vietą ir buvo parengusi šokių programą, bet iš baimės merginos keliai taip tirtėjo, kad jai nepavyko parodyti nė vieno žingsnelio.
Komisija pasitaikė geranoriška ir pasiūlė iš baimės tirtančiai mergaičiukei bent jau padainuoti. Šiandien mes galime tik pasidžiaugti šiomis aplinkybėmis. Tai buvo likimas – E.Fitzgerald pelnė pirmąją premiją ir pradėjo profesinę džiazo vokalistės karjerą viename garsiausių svingo eros bigbendų, vadovaujamame Chicko Webbo, E.Fitzgerald tapusio ne tik vadovu ir darbdaviu, bet ir globėju. Bendraudama su Ch.Webbu ir dainuodama su jo vadovaujamu orkestru, E.Fitzgerald įgavo pasitikėjimo savimi, subrendo kaip vokalistė, pradėjo kurti pati.
Vienas pirmųjų jos kūrinių, sulaukęs nepaprasto pasisekimo visoje Amerikoje, buvo smagi dainelė-improvizacija pagal vaikišką skaičiuotę „A Tisket a Tasket“, kurią E.Fitzgerald sukūrė norėdama prablaškyti sunkiai sergantį Ch.Webbą. Ši 1938 m. įrašyta dainelė ir tapo pirmuoju E.Fitzgerald hitu.
Užburiantis saksofonininkas A.Blythe'as
Iš 1938-ųjų keliamės į 2017-uosius, kurie toliau negailestingai skaičiuoja praradimus. Ką tik atsisveikinome su dar vienu džiazo mohikanu – saksofonininku Arthuru Blythe'u.
Nuo 6-ojo dešimtmečio, kai A.Blythe'as debiutavo džiazo scenoje, jis nuolat buvo avangarde, muzikuodamas su Lesteriu Bowie, Chicu Hamiltonu, Jacku De Johnette, Gilo Evanso orkestru, ir daugybe kitų naujojo džiazo kūrėjų. 1977 m. jis pradėjo lyderio karjerą muzikuodamas su įvairios sudėties kolektyvais. O 1998 m. rapsodiškąjį A.Blythe'o saksofoną turėjome progos išgirsti ir Lietuvoje. Tais metais jis pasirodė „Vilnius Jazz“ festivalyje su savo kvartetu.
Tąsyk apie užburiančio amerikiečių saksofonininko kvarteto pasirodymą Linas Rimša rašė: „Skambėjo tyras džiazas, laisvas kaip pačios Valstijos – tiesiog nesinorėjo nei mąstyti, nei juo labiau diskutuoti apie kažkokius meninius rezultatus, tokia laisve kvėpuojant. Vyrai, gali sakyti, ne grojo, o patys buvo džiazas.“
R.Glasperis – nenustygstantis eksperimentatorius
Robertas Glasperis – nenustygstantis eksperimentatorius, pianistas, klavišininkas ir prodiuseris, kuriam balandžio 5 d. sukako 39 metai. Nors džiaze tai nėra solidus amžius, apie šį muziką jau daugiau nei dešimtmetį kalba visas pasaulis. Kūryboje jis pasirinko ne sekti pramintais takais, o ryžtingai keliauti savu keliu, kuriame jungiasi džiazo, hiphopo, ritmenbliuzo raiška. Šiandien jo kūryba jau įvertinta dviem „Grammy“ apdovanojimais, tačiau charizmatiškasis kūrėjas eksperimentuoja toliau.
R.Glasperis gimė 1978 m. Hjustone, Teksase. Meilę džiazui jam perdavė mama – profesionali bliuzo dainininkė ir pianistė. Jos įkvėptas R.Glasperis skambino nuo mažens ir jau paauglystėje pritardavo klavišiniais per pamaldas. Jis baigė Manhatano muzikos mokyklą, kur studijavo drauge su Jasonu Moranu, o pabaigęs grojo su tokiais jaunais liūtais, kaip Nicholas Paytonas, Roy Hargroovas, Terence’as Blanchard’as ir kt.
Debiutinį albumą „Mood“ R.Glasperis išleido 2003-iaisias, būdamas 25 metų. Ir jo muzikinėje kalboje jau buvo galima užčiuopti tuos ieškojimus, kurie vėliau atves kūrėją prie savito stiliaus ir unikalios grupės suformavimo.
Debiutinis R. Glasperio albumas buvo sutiktas labai palankiai, kritikai jo trio lygino su pačiais iškiliausiais nūdienos fortepijoniniais džiazo trio. Tačiau nenustygstantis kūrėjas ieškojo toliau, kol suformavo intriguojantį kolektyvą „Robert Glasper Experiment“. Grupė debiutavo 2012 m., neįtikėtinos sėkmės sulaukusiu albumu „Black Radio“, pateikdama naują, atvirą muzikinės kūrybos viziją.
Panaudojęs garbingas džiazo tradicijas, kaip bazę, ant jos R.Glasperis sukūrė išskirtinį anstatą, užpildytą moderniomis priemonėmis ir netikėtomis kviestinių hiphopo bei R&B atlikėjų interpretacijomis. Kritika šį albumą prilygino muzikiniam vakarėliui su labai netikėtais svečiais.
„Black Radio“ atnešė R.Glasperiui pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą už geriausią R&B albumas. O harmoninga ir moderni hiphopo, džiazo ir elektroninės muzikos jungtis pavergė ne tik garso įrašų akademijos vertintojus, bet ir klausytojus.
Antrąjį auksinį gramofoną R.Glasperiui ir jo grupei RGE 2014 m. atnešė unikaliuoju R.Glasperio stiliumi perkurta Steve’o Wonderio daina „Jesus Children“. Ji buvo įvertinta auksiniu gramofonu geriausio ritmenbliuzo pasirodymo kategorijoje, šį kartą kviestiniai vakarėlio svečiai buvo soulo dainininkė Lalah Hathaway bei muzikantas ir aktorius Malcolmas Jamalis Warneris.
