Pastarąjį mėnesį visi kalbėjo apie Beyoncé – dabar jau įprasta kiekvienam jos darbui mesti visas visų muzikos tinklalapių pajėgas. Visi kalbėjo ir apie Billie Eilish – čia vieta jums pasakyt, kad pirmąkart tokią girdit.
Lietuvoje tokių masinių reiškinių priešingybė yra tylusis Kabloonak – gražiausio balandžio albumo autorius.
Kabloonak – Kabloonak
Kai pirmąkart albume pasigirsta Jono Narbuto balsas, akimirką gali sudvejoti, ar tai ne Elvis Presley. Tas jausmingas baritonas, tas klasikinės romantikos jausmas ir kažkoks keistas atpažįstamumas, lyg ši muzika ateitų iš visai kitų laikų.
Visgi klausantis toliau vizija išsisklaido – čia dabartis, Vilnius, vasaros popietė. Tingi, sentimentaloka ir apie nieką – pačia geriausia prasme. Kai nieko neveiki, bet dar ilgai atsiminsi tą buvimą, tą atmosferą, tą saulę. „Prabėgantys atspindžiai, – sako pats Jonas. – Gali klausyt ir nieko nereikia suprast.“
Tai antras Kabloonak albumas, labai lauktas tų, kuriuos pasiekė pirmojo „Piano Out of Tune“ dovana. Abu jie palengvina gyvenimą, klausydamasis nusiramini. Čia nieko nėra per daug, melodijos išsivysto iš mažučių detalių, nieko neprikraunant, tik saikingai pakartojant. Švelnią dienos monotoniją išverčiant į spalvingesnį sapną. I‘m sinking into the memories of you, – ir nardinant mus į mūsų pačių prisiminimus.
Visi albume įgroti instrumentai (išskyrus vieną fleitą ir vieną gitarą) ir įrašyti balsai – paties autoriaus. J. Narbutas yra žinomas kaip grupės „Garbanotas bosistas“, virtusios, „Garbanotu“, būgnininkas, taip pat dar ir trio „Parranda Polar“, virtusios „Planeta Polar“, dalis.
Bjelle – PLANet B
Nuo tų 2010-ųjų, kai „Lietuvos talentuose“ sudainavo autorinę už širdies visus pagriebusią baladę „Brolužis“, Raminta Naujanytė-Bjelle atsiskleidė kaip įvairiapusė menininkė. „Planet B“ (aliuzija į atsarginį planą) yra jos pirmas pilnas solinis albumas. Jo klausytis įdomu. Vis dėlto atrodo, kad Bjelle dar tiksliai nežino, kas ji yra. Ieškotoja, eksperimentatorė – taip. Bet kaip skamba Bjelle muzika?
Netoliese galima paminėti kitas universalias lietuvių kūrėjas – Moniką Liu, Migloko. Visas jas jungia ne tik talentas ir meninis išradingumas, bet ir nenoras ar negebėjimas rasti sau tinkamo rėmą, žanro, stiliaus, tapatybės. Žinoma, chaotiškumas irgi stilius, jei tokį mėgstate.
Pati idėja – sujungti pop ir akademinę muziką (Raminta LMTA studijuoja kompoziciją) – man atrodo nuostabi. Vis dėlto dažniau atrodo, kad tarsi nedrįstama eiti iki galo. Nei iki vieno, nei iki kito.
Jei reiktų spėti, sakyčiau, kad Bjelle yra avangardistė. Bet jei jau avangardas, tai turi būti avangardas iki galo. Užtat geriausias albumo kūrinys man pasirodė sapniškas „Du po vieną“, galbūt šiek tiek įkvėptas Žygimanto Kudirkos-Mesijaus:
mintys klajoja po bilijonus planetų
ar kalbėjo poetas su analfabetu
lyg du po vieną, du po vieną vaikšto vaikšto bėga
Dekanidzė ir Mekas bandytų pasisverti ego
Shovels & Rope – By Blood
Tai viena tų grupių, kurių gal niekad ir nebūčiau išgirdusi, jei ne „Spotify“ algoritmai, atkakliai ją siūlę specialiai man sukurtuose grojaraščiuose.
Vyras ir žmona Michaelas Trentas ir Cary Ann Hearst iš Pietų Karolinos (JAV) jau gerą dešimtmetį turi solines karjeras. Bet paraleliai veikia kaip duetas, pastaraisiais metais sulaukiantis vis daugiau dėmesio. Tai jų penktasis bendras albumas.
Savo muzikoje jie jungia folką, rokenrolą ir country muziką – tikra amerikietiškos muzikos amalgama. Kastuvas ir virvė („Shovels & Rope“) simbolizavo žmogžudystes, apdainuotas pirmajame grupės albume (yra toks folkdainos žanras: murder ballads).
Jie abu ir dainuoja, ir groja – gitaromis, perkusija, klavišiniais, lūpine armonikėle. Tik du žmonės, o skamba kaip pilna penkių žmonių grupė. Juolab kad turi daug sprogstamos energijos, pagal kurią norisi su kerzais trepsėt kokiam nors šiuolaikiniam salūne.
Pagal dainą „C’mon Utah“ duetas išleis ir knygelę vaikams – pasakojimą apie ateitį, kurioje legendinė Trumpo siena jau ir pastatyta, ir sugriauta, o vaikams sekamos pasakos apie suskaldytas šeimas sujungiantį stebuklingą asiliuką Jutą.
Billie Eilish – When We All Fall Asleep, Where Do We Go?
Billie Eilish vardas tapo savotišku amžiaus nustatymo testu: jei nežinote, kas ji tokia, jums turbūt daugiau nei 20 metų.
Airių ir škotų kilmės Billie gimė Kalifornijoje, abu jos tėvai – teatro aktoriai. Ji ir jos vyresnis brolis Finneas nelankė mokyklos – buvo mokomi namie. 13-metė Billie sukūrė dainą apie degančius miestus ir napalmo pašvaistes bei tapo „SoundCloud“ sensacija. Dabar pasirodęs debiutinis 17-metės albumas yra vienas labiausiai lauktų ir svarbiausių šių metų popmuzikos įrašų. Jos naujausias vaizdo klipas „Bad Guy“ per mėnesį peržiūrėtas 128 mln. kartų, internetinės perklausos viršija 2 milijardus kartų.
Žurnalistų klausinėjami, kodėl taip žavisi šia atlikėja, paaugliai kartoja vieną žodį – „kitokia“. Išties kitokia – albumo pradžioje girdime, kaip ji juokiasi pagaliau nusiimdama nekenčiamas dantų kabes. Galima paminėti Lorde ar Laną del Rey, tačiau dvasiškai panašesni būtų Marilyn Mansonas ar Nine Inch Nails. Paklausta apie savo filosofiją, Billie sako: „Visi mirsim ir visi tave pamirš.“
Jos estetika labai tamsi, vietoj šypsenos – ji tik šiurpiai užverčia akis. Rengiasi apdribusiais drabužiais, lyg anime, gotės ir reiverės hibridas. Ji neromantizuoja mirties, bet atvirai ją išgyvena, kaip ir košmarus apie šaudynes mokyklose, degantį Los Andželą ir kertamas galvas.
Albumas sukurtas ir įrašytas jųdviejų su broliu tėvų namuose. Jo žanras? Kažkoks avangardinis noir pop su hipermoderniais trepo bytais ir klasikinio džiazo šluotelėmis. Labai intymus ir tylus (Billie šnabžda arba dainuoja falcetu), bet kartu ir toks grandiozinis, tobulai sukonstruotas ir įlendantis į pasąmonę, kad visai nenuostabu dėl tų pirmų vietų topuose.
Billie jau įkvėpė krūvą straipsnių apie tai, kaip keičiasi popmuzikos veidas. Matysim, kas bus toliau.
Beyoncé – Homecoming
Jei kas nors pieštų šio dešimtmečio popmuzikos veidą – tai turėtų būti karalienė Bey. Man patinka mano negriška nosis ir „Jackson 5“ šnervės, – dainuoja ji.
Jai dabar 37-eri, ji savo kūrybiniame pike. Ne vienas kritikas sako: jei Bey būtų vyras, jau seniai būtų pripažinta genijumi kaip Prince‘as ar Michaelas Jacksonas. Tačiau tačiau! Žiūrėdami į moterį paprastai galvojame, kad ją tokią sukūrė komanda, tikrai jau ne ji pati čia viską sugalvojo.
Lygiai prieš metus savo absoliutų dominavimą poppasaulyje Bey užtvirtino pasirodymu festivalyje „Coachella“ (pakenčiama kokybe jį galima rasti „YouTube“). Šį 40 kūrinių, 200 šokėjų ir muzikantų reginį galima išgirsti šiame koncertiniame albume ir išvysti „Netflix“ dokumentikoje.
Koncertiniai albumai dabar lyg ir neteko prasmės – tam visi turime „YouTube“ ir „Instagram“. Bet Beyonce‘i rūpi ne vien dabartis – jai rūpi ir istorija. Su šiuo albumu ji įsirašo į klasikinį kanoną, tarp kitų didžiųjų kūrėjų ir atlikėjų, bei atiduoda jiems pagarbą.
O ji ir yra pirmiausia atlikėja – nuo vaikystės buvo ruošta tapti atlete, pajėgia kelias valandas vienu metu tobulai dainuoti ir intensyviai šokti. Viename dokumentinio filmo epizode ji pasakoja apie komplikuotą nėštumą, po kurio abejojo, ar dar pavyks atkurti savo kūną. Koncerte matyti, kaip ji pranoksta pati save. Ir kūnu, ir balsu.
Svarbiausia albumo ir koncerto tema – juodaodės moters savivertė. Judesiais, apranga, spalvomis, simboliais kreipiamasi į afroamerikiečių meną, poeziją, aktyvizmą, istoriją. Kuriamas išdidžios, savarankiškos moters naratyvas.
Žiūrint šį pasirodymą, apima panašus jausmas kaip žiūrint „Sostų karus“. Beyoncé ir yra mūsų realybės Khaleesi, First of Her Name, Mother of Dragons.
