Visas pluoštas garbingų pareigų apibūdina viešnią iš Japonijos, Pianistų vertinimo komisijos pirmininkę Fumiko Eguchi. Ji yra Šiovos muzikos universiteto profesorė (Fortepijono katedros vedėja), Šiovos muzikos ir baleto studijos direktorė, Muzikos tyrimų centro direktorė, Fortepijono meno akademijos katedros profesorė, Japonijos nacionalinės fortepijono mokytojų asociacijos tarybos ir ypatingoji Azijos tarptautinio Chopino konkurso Vykdomojo komiteto narė. Gyvenime ji paperka kuklumu ir paprastumu.
Užklausėme jos, visų pirma, nuomonės apie B. Dvariono konkurso lygį: „Konkurso lygis labai aukštas tikrąja šio žodžio prasme. Čia susibūrę talentingos asmenybės. Renginys sukėlė daug įspūdžių. Publika labai susitelkusį į muziką. Jaučiamas ypatingas publikos ir atlikėjų ryšys, kuris kuria labai gerą atmosferą.“
– Jūs turbūt daug keliaujate, stebite tarptautinius konkursus ir regite skirtumus tarp skirtingų atlikėjų ir šalių?
– Daug keliauju, bet ne po tarptautinius konkursus, o dalyvaudama Master Classes bei ansambliuose. Tarp šalių matau labai didelius skirtumus. Todėl labai nustebau atvykusi čia. Čia galima pajusti žmonių širdis. Regint atlikėjų ruošimąsi konkursui matau puikius mokytojus, kurie lemia gerą muzikantų pasiruošimą. Susidariau įspūdį, kad viskas vyksta labai natūraliai, be perdėto spaudimo ir dirbtinumo. Įsivaizduoju jaunuosius atlikėjus po 5 metų: kokie puikūs muzikantai jie išaugs. Esu laiminga tai matydama.
– Galbūt jau pastebėjote įsimintinų atlikėjų, būsimų žvaigždžių?
– Jie visi labai skirtingi. Jie neparodo visko išsyk, bet jiems seksis ateityje – tai aš jaučiu.
– Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvą?
– Lietuva man labai artima, su ja mane sieja daug emocijų.
– Kokius regite skirtumus tarp šalių ir jose puoselėjamo muzikavimo?
– Jūs Lietuvoje sėjate sėklą į dirvą ir laukiate, kas iš jos užaugs. Kitose šalyse ant scenos būna pateikiama visa žydinti gėlė. Tokie ir yra skirtumai.
– Gal galima paklausti apie muzikos kultūrą Japonijoje? Ar daug konkursų pas jus rengiama?
– Japonijoje konkursai vyksta turbūt kiekvieną dieną – ten visą laiką kas nors vyksta, renginiai skiriami įvairiausiems instrumentams. Japonijoje ne tiek svarbu laimėti konkursą, kiek surasti save per konkursą. Sunkiai dirbti ir ieškoti savęs.
– Ar tai byloja ir jūsų pačios patirtis? Daug grojate?
– Daug grojau anksčiau, kol neuždraudė gydytojai. Bet esu labai laiminga būdama čia, Lietuvoje.
***
Smuikininkų vertinimo komisijos narys iš Rusijos Sergejus Kravčenko – senas konkurso bičiulis. Jis yra Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos profesorius, Styginių instrumentų katedros vedėjas. Jo mintys apie B. Dvariono konkursą taip pat labai pozityvios.
– Norėtųsi išgirsti jūsų pirmuosius įspūdžius. Kaip vertinate renginio profesinį lygį?
– Šiame konkurse dalyvauju jau trečią kartą, todėl galiu netgi lyginti. Malonu pastebėti, kad renginio lygis auga ir plečiasi jo geografija. Daug žavesio suteikia tai, kad prisijungė Rytų šalys. Apskritai lygis aukštas. Daugelis vaikų mus pradžiugino. Net ir tie, kurie nebuvo apdovanoti, labai gerai pasirodė. Todėl duok Dieve, kad konkursas toliau klestėtų.
– Rusų ir lietuvių muzikiniai saitai visad buvo labai glaudūs ir turi gilias tradicijas. Kaip jie plėtojasi dabar?
– B. Dvariono konkurse taip pat yra nemažai dalyvių iš Rusijos. Galbūt ne taip gausiai, kaip anksčiau. Tačiau visa tai susiję su tuo, kad kiekvienais metais daugėja konkursų. Atlikėjai išsisklaido po įvairius renginius, įvairias šalis. Todėl jie ne visada gali dalyvauti. Pavyzdžiui, kartu su gerbiamais Jurgiu Dvarionu ir Vladislavu Halapsis iš Graikijos tik ką atvažiavome iš mano organizuojamo konkurso, kurį surengėme Tolijatyje prie Volgos.
Ten taip pat buvo trys amžiaus grupės, kuriose grojo rusai. Bet atlikėjai juk negali vykti iš konkurso į konkursą. Labai įdėmiai seku, kad neišsivystytų „konkursomanija“, kad būtų kruopščiai paruoštas repertuaras ir išlaikytos pauzės. Deja, kartais taip nutinka, kad mokytojai ir tėvai veža vaikus po renginius. Mano galva, tai ne visiškai teisinga pozicija. Nors kartkartėmis konkursas yra reikalingas ir labai naudingas. Jis suteikia stimulą, programas – laikyti rankose dideles programas labai svarbu.
– Konkursas turi būti neatskiriama pedagoginio proceso dalis?
– Laikas parodė, kad jie yra reikalingi ir reikšmingi. Kažkuria prasme tai varžytuvės, kažkuria prasme – mokslas. Ir tai, kad vaikai gali paklausyti savo kolegų iš įvairių šalių, iš skirtingų mokyklų, pažiūrėti, kaip kam gaunasi, išsiaiškinti savo trūkumus labai reikalinga. Tai tam tikros sveikos konkurencijos patirtis, kuri privalo egzistuoti.
– Kaip galite nusakyti skirtumus tarp šalių: ar tai mokyklų, ar labiau asmenybių skirtumai? Turbūt daug keliaujate, daug pastebite?
– Taip, dalyvauju daugybėje konkursų kaip žiuri narys, vedu Master Classes, koncertuoju įvairiose vietose. Labai malonu stebėti, kad mūsų veikla plėtojasi plačiai, kur tai bevyktų. Rytuose labai sustiprėjo mokykla, perėmusi vakarietiškos mokyklos tradicijas. Taip pat – amerikietiška ar rusiška mokykla... Vyksta tobulėjimas. Prieš 30 metų konkursų buvo nedaug ir į juos patekdavo „grietinėlė“.
Dabar konkursų daug ir juose gali sudalyvauti vidutinio lygio atlikėjai. Bet, mano nuomone, bendras vidutinis lygis labai išaugo. Nebėra visiškų nesėkmių, kurios anksčiau pasitaikydavo. Malonu, kad bendras lygis kyla: ir rankos juda tvarkingai, ir skonis labiau išpuoselėtas. Tačiau žvaigždučių sumažėjo. Vyrauja labai aukštas vidutinis lygis, kuriame atsiranda tik pavieniai blyksniai. Galbūt tai yra ir dėl to, kad bendras lygis aukštas – išsikirti tapo sunkiau.
– Ar šiame renginyje jau pastebėjote žvaigždutes?
– Juk viskas matosi. Tik dar neturiu teisės vyriausios grupės vardų ištarti. O mažųjų smuikininkų grupėse yra ryškūs lyderiai, gavę Grand Prix: tai Daniils Bulajevs iš Latvijos ir Yoo Jin Hong iš Pietų Korėjos. Juos galima siųsti į bet kurį kitą konkursą, jie nepasimestų minioje. Jie nuostabūs ir pademonstravo puikų lygį.
Ačiū už jūsų mintis.
