Iškilus Didžiosios Britanijos grupei „The Beatles“, kartu su ja išpopuliarėjo ir roko muzika. Visame pasaulyje masiškai ėmė kurtis roko grupės, kurioms didžiulę įtaką padarė bitlų muzika. Bitlų įtakos neišvengė ir sovietinės imperijos respublikos.
Rokas tuo metu čia buvo suvokiamas kaip protestas prieš nusistovėjusią tvarką. Vakarų pasaulyje rokeriai protestavo prieš muzikoje vyravusią tvarką, o Sovietų Sąjungos atveju tai buvo ne tik maištas prieš estradinę, sovietų nomenklatūrininkų propaguojamą muziką, kartu tai buvo beginklis būdas kovoti prieš sovietinę santvarką.
Sovietinėje imperijoje Baltijos respublikos neretai buvo laikomos mažaisiais Vakarais. Sovietų Sąjungos gilumos gyventojams apsilankymas labiausiai į Vakarus nutolusiose respublikose prilygo kelionei į užsienį. Mažuosiuose Vakaruose įvairūs kultūriniai procesai pasireikšdavo anksčiau nei likusiose dvylikioje respublikų. Bravūriškasis muzikos žanras – rokas, nebuvo išimtis. Estijoje jau 1963 metais susikūrė pirmoji roko grupė „Juuniorid“. Iš visų trijų Baltijos sesių, Estija tapo pioniere sunkiosios muzikos žanre.
Pradžia – Estijoje
Šiais laikais neretai išgirsi politikus ir kitus žinomus visuomenės veikėjus kalbant, kad reikia imti pavyzdį iš Estijos. Nesvarbu, ar tai būtų švietimas ar ekonomika, ar kita sritis. Šią tendenciją galima įžvelgti ir muzikoje.
Grupės „Juuniorid“ susikūrimas gali būti laikomas vienas to pavyzdžių, ji buvo įkurta 1963 metais. Lietuvoje pirmosios roko grupės „Gintarėliai“ ir „Kertukai“ susikūrė 1965 ir 1966 metais. Pradinis roko etapas Estijoje pasižymėjo vidurinių mokyklų ir universitetų muzikantų susibūrimu į kolektyvus ir Vakarų šalių muzikantų kūrinių grojimu. Ne visiems atlikėjams nusišypsodavo Fortūna patekti į didžiąją sceną, tačiau laimingųjų būta. Šalia „Juuniorid“ ėmė kurtis ir kitos bigbitinės grupės, tokios kaip „Optimistid“, „Mikronid“, „Kontrastid“, „Virmalised“ ir pan.
Pirmosios roko srovės atlikėjų kolektyvai pasižymėjo viena savybe – ilgai neegzistuodavo.
Pirmosios roko srovės atlikėjų kolektyvai pasižymėjo viena savybe – ilgai neegzistuodavo. Trumpą grupių egzistenciją nulėmė keletas veiksnių: išblėsdavo nutrūktgalviškas entuziazmas, atlikėjų nevieningas požiūris į ateitį, šaukimas į armiją, pasirinkimas „rimtų“ profesijų, tėvų įtaka, vedybos ir t.t., tačiau lemiančiu veiksniu dažniausiai būdavo sovietinės sistemos įsikišimas. Muzikantų atveju, sprendimai buvo priimami perklausų metodu. Taip daugelis pradinio roko etapo grupių, atsisakiusių daryti kompromisus, kurti ir atlikti muziką, atitinkančią socrealizmo dvasią, išnykdavo iš muzikinės padangės. „Juuniorid“ – puikus to pavyzdys, ji veiklą tęsė vos dvejus metus.
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje estiškasis bigbitas išaugo į progresyvųjį, intelektualinį roką. Išlikusieji pirmosios kartos atstovai, vykdę kompromisus su valdžia, tęsė karjeras, tiesa, kiek kitokiame amplua – popmuzikoje. Na, o likusieji bei naujosios kartos atstovai perėjo į progrsessive rock žanrą, kuris buvo ypač populiarus Estijoje.
Vystantis žanrui, jam sunkėjant, iškilo reikalingos technikos būtinybė. Profesionali garso aparatūra, elektrinės gitaros, sintezatoriai, būgnai ir kita muzikinė technika buvo deficitinės prekės ir toli gražu ne visiems prieinamos, tad buvo kuriamas savadarbis inventorius.
Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje estiško roko grupės rengė turus po visą Sovietų Sąjungą. Kai kurios jų stipriai išgarsėjo: „Ruja“, „Gunnar Garps Group“, „Meie“, „InSpe“, „Apelsin“. Grupė „Ruja“ buvo viena pirmųjų progresyvaus roko grupių Estijoje. Susikūrusi dar 1971 metais, ji išsilaikė iki pat 1988 metų. Didžiausią įtaką kūrybai turėjo Vakarų grupių pavyzdys, tokių kaip „Genesis“, „Yes“, „Emerson, Lake & Palmer“ ir „KingCrimson“. Grupės „Ruja“ vokalistas Urmas Alender buvo ne tik pirmosios progresyviojo roko įkūrėjas, bet ir vienos žinomiausių estų pankroko grupių „Propeller“ narys. Už vykdytą veiklą buvo nuolat persekiojamas KGB darbuotojų, tad 1989 metais trumpam emigravo į Švediją. Vėliau grįžo. 1994 metų rugsėjo 28 dieną Urmas Alender kartu su kitais 851 „Estonia“ kelto keleiviais nuskendo plaukdamas iš Talino į Stokholmą.
Pankroko atsiradimas
Progresyvųjį roką aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje ėmė keisti pankrokas. Pirmieji estų pankai susikūrė 1976 metais. Tai buvo „Sm. Aladdin & Lord McIntosh“. Neskaitant lietuvaičių „Mind‘s Disorder“, tai buvo pirmoji pankroko grupė visoje Sovietų Sąjungoje, aplenkusi net ir Sankt Peterburgą, kuriame rusų pankų tėvu tituluojamas Andriejus Panovas „Kiaulė“ 1979 metais subūrė grupę „Автоматические удовлетворители“ („АУ“) išsilaikiusią net devynerius metus.
Laikas kūrimuisi buvo tinkamas. Mano jauna maištinga siela ieškojo būdo, kaip galėtų save išreikšti.
Tiesa, grupė „Sm. Aladdin & Lord McIntosh“ nepaliko ryškesnio pėdsako Estijos muzikos padangėje, tad kai kurie estų muzikologai pirmąja tikrojo estų pankroko kūrėja įvardija 1980 metais susikūrusią grupę „Generator M“. Vienas iš jos steigėjų, Hendrikas Sal-Salleris, prisimindamas kūrimosi procesą, akcentuoja savo grupės svarbą estiško pankroko istorijoje: „Laikas kūrimuisi buvo tinkamas. Mano jauna maištinga siela ieškojo būdo, kaip galėtų save išreikšti. Buvau pakviestas į vieną mokyklos grupę, kurioje visi nariai už mane buvo vyresni, tačiau prabėgus tam tikram laikui, suvokiau, kad mūsų grupei reikia kardinalių pokyčių. Toli gražu ne visi nariai entuziastingai su tuo sutiko. Be manęs, vos pora narių manė, jog pokyčiai reikalingi. Tad neatsitiktinai mes buvom išspirti iš jos ir subūrėm savo kolektyvą „Generator M“, tai buvo pirmoji pankroko grupė Estijoje, kitos grupės sekė mūsų pavyzdžiu“.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, devintojo dešimtmečio pradžioje susikūrusios pankroko grupės daugelį bruožų buvo perėmusios iš Didžiosios Britanijos pankrokų tėvų „Sex Pistols“, kurių koncertus dažnai transliuodavo suomių televizija. Pastaroji, anot estų muzikos žurnalisto Marto Niineste, „buvo vienintelis langas į ne soclagerio šalį, transliavęs modernią, populiariąją kultūrą“.
Ne viskas buvo aklai perimta. Bene svarbiausias bruožas, skyręs estiškąjį pankroką (kaip ir lietuviškąjį) nuo britiškojo – kūriniuose skelbiamos žinutės. Britų, kaip ir kitų Vakarų pankų dainose buvo akcentuojama anarchija, apolitiškumas, nihilizmas, tačiau Baltijos šalių (pirmiausia estų, vėliau ir lietuvių) dainų tekstai buvo persipynę su politika, pasipriešinimu sovietinei santvarkai. „Generator M“ narys Hendrikas Sal-Saller dalijosi patirtimi, kaip tai buvo daroma: „Kovojimas su sovietiniu režimu buvo viena pagrindinių paskatų pankroko formavimuisi. Politinių dainų tikslas buvo pašiepti sovietinę santvarką, ideologiją, kaip įmanoma labiau išjuokti valdžią. Mes manėme, kad reikia išreikšti tikruosius jausmus, kuriuos jautėme sistemai ir raginome aplinkinius kovoti su šia nesąmone. Mes organizavome mažus pasirodymus įvairiose šalies vietose, apie juos žinią skleisdavome iš lūpų į lūpas“. „Generator M“, savo veiklą tęsė iki 1982 metų.
Maištas prieš sovietinę sistemą
Kiti estų pankroko mohikanai grupė „Propeller“ pradėjo formuotis 1978, tačiau oficialiai susiformavo ir pradėjo koncertinę veiklą 1980 metais. Jie pasižymėjo tuo, kad, skirtingai nei jų pirmtakai, buvo profesionalūs muzikantai. 1980 metais, rugsėjo mėnesį, Taline jų koncertu metu prasidėjo riaušės, nes grupės pasirodymas buvo nutrauktas sovietinės valdžios pareigūnų. Anot estų muzikos žurnalisto Marto Niineste: „Žmonės, tikėjęsi pamatyti visą koncertą, labai stipriai susierzino ir pradėjo maištą, nusiaubdami milicijos automobilius ir sustabdydami tramvajų eismą“. Dėl šios priežasties „Propeller“ buvo įtraukta į juodąjį draudžiamų grupių sąrašą, kas reiškė, kad vieši pasirodymai jai negalimi. Nepaisant sovietiniais laikais taikytų draudimų ir bandymų suspenduoti grupės veiklą, „Propeller“ tęsia veiklą iki šių dienų.
Ne ką mažiau žinoma devintojo dešimtmečio antroje pusėje susikūrusi grupė „Singer Vinger“ pasižymėjusi antisovietiniais dainų tekstais, nestokojusiais humoro. 1986 metais susikūrusi grupė tebevykdo koncertinę veiklą iki šių dienų.
Pirmoji estiško pankroko grupė, vykdžiusi koncertinius turus už Sovietų Sąjungos ribų buvo 1984 metais susikūręs ir tebeegzistuojantis kolektyvas „Vennaskond“, gastroliavęs ir Vakaruose: Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV.
„Vennaskond“ pramynė takus kitai pankroko grupei, sulaukusiai sėkmės ne tik gimtojoje Estijoje. Tai 1986 metais susikūrusi „J.M.K.E.“. Jos lyderis Villu Tamme „Mohaukas“ yra laikomas Estijos pankroko veidu. Plakatai su „Mohauko“ skiautere, auskarais įkūnijo estiško panko stereotipą. 1989 metais jie pasirašė sutartį su viena Suomijos įrašų kompanija ir pradėjo koncertuoti po Suomiją, kurioje sulaukė milžiniško pasisekimo. Jų žinomiausias kūrinys „Tere Perestroika“ (išvertus iš estų kalbos: „Sveika, pertvarka“), kuriame kalbama apie daromas pertvarkas Sovietų Sąjungoje su prašymu suteikti daugiau laisvės, tapo neoficialiu Estijos „Dainuojančios revoliucijos“ himnu.
Su Estijos nepriklausomybės atgavimu (1991 rugpjūčio 20 diena) šalies pankroko grupės prarado veiklos kryptis. Nebelikus agresoriaus, sovietinės santvarkos kritika prarado prasmę. Naujasis pankroko etapas prasidėjo po 1993 metų.
Metalo grupė – jau aštuntame dešimtmetyje
Žinomiausios devintojo – dešimtojo dešimtmečių estų grupės: „Röövel Ööbik“, „Jolly Roger“, „Ave Luna“, „PMV“,„Psychoterror“, „The Tuberkuloited“ ir kitos, įnešusios solidžią duoklę į estiškos muzikos aruodą.
Estija ne veltui laikoma pirmeive Baltijos valstybėse. Jei Lietuvoje pirmąja sunkiojo metalo grupe įvardijama „Katedra“, susikūrusi 1986 metais, Estija lietuvaičius lenkia visu dešimtmečiu. Čia būsimieji metalistai susikūrė dar 1976 metais. „Magneticband“ savo veiklą pradėjo kaip džiazroko kolektyvas. 1977 metais įkūrėjui Gunnarui Grapsui pabaigus Talino muzikos mokyklą, grupė pasuko heavy metal linkme. Sunkiojo metalo ritmai buvo greitai įvertinti visoje Sovietų Sąjungoje. 1980 metais „Magneticband“ dalyvavo Tbilisyje vykusiame roko festivalyje, kuriame tapo pirmosios vietos laimėtojais. Grupės potencialą matė ne tik sovietinio bloko narės, bet ir Vakarai. 1982 metais amerikiečių dienraštis „Washington Post“ skyrė visą puslapį estų kolektyvui „Magneticband“ bei jos įkūrėjui ir pagrindiniam vedliui Gunnarui Grapsui. Vakarų dėmesys nepatiko sovietinės valdžios instancijoms, tad 1983 metais grupės veikla buvo uždrausta. Buvęs jos vedlys 1984 metais sukūrė minėtąją roko grupę „Gunnar Graps Group“.
Iki pat devintojo dešimtmečio vidurio Estijos metalo scenoje buvo nyku. Tiesa, 1976 metais susikūrė Sven Varkel sunkiojo metalo grupė, tačiau nesulaukė analogiškos „Magneticband“ sėkmės (didesnė sėkmė aplankė 2000 metais sukūrus grupę „Herald“). Nuo 1986 metų situacija ėmė keistis atsiradus tokioms grupėms, kaip: „Omas Kojas“ (1987-1991), „Palat“ (1987–1991 egzistavęs vienas pirmųjų Estijos thras hmetal kolektyvų ), „Predatory War“ (1987 metais susikūrę „trešeriai“, išsiskiriantys tuo, kad iki 1990 metų sausio tryliktosios nė karto nepasirodę viešai), „Creature“ (1988-1993), „Aggressor“ (1989 metais susikūrusi pirmoji death metal žanro grupė Estijoje ir išsilaikiusi iki 1995 metų), „Nekropol“ (1989-1998 metais egzistavęs doom-death metal kolektyvas), „Shower“ (nuo 1989 metų tebekoncertuojanti Estijos thrash metal karaliais įvardijama grupė), „Rattler“ (nuo 1990 metų gyvuojanti death metal grupė, kai kurių sunkiosios muzikos tyrinėtojų laikoma seniausia šio žanro grupe Estijoje), „Captain Flint“ (1990 metais susikūrusi, įkvėpta britų grindcore žanro pradininkės „Napalm Death“, grupė tapo minėtojo žanro pradininke Estijoje, tačiau išsilaikė vos trejus metus), „B.D.Ö.“ (nuo 1990 metų iki šiol), „Rhapsody“ (1990-1995 metais egzistavusi funk metal žanro skleidėja Estijoje), „Damage“ (1991-1993), „Postmortem“ (nuo 1991 metų koncertuojanti Estijos progressive death metal žanro grupė).
Vėluojantis žanras Latvijoje
Latvijoje, skirtingai nei Estijoje ar Lietuvoje, roko žanras sparčia gyvenimo skuba nepasižymėjo. Jei estų ir lietuvių pirmosios roko grupės susikūrė dar septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje – viduryje, tai latvių vadinamoji „saviveiklininkų“ veikla prasidėjo 1968 metais susibūrus vienai pirmųjų roko grupių „Menuets“. Ji tapo įtakingiausia roko grupe Latvijoje, įkvėpusia kurtis kitas. „Menuets“ buvo labai populiari visoje šalyje. Jos populiarumą lėmė profesionalus, kokybiškas, vakarietiškas muzikos tonas, kurį kūrė vienas garsiausių visų laikų latvių kompozitorių Imantsas Kalniņšas. Pastarasis prisidėjo ir prie latviško bigbito pionierių „2xBBM“ repertuaro. Grupė atliko ne tik šio kompozitoriaus dainas, bet taip pat perkūrinėjo bitlų kūrinius, pritaikytus latvių publikai. 1970 metais „2xBBM“ tapo nugalėtojais „Liepojos gintaro“ festivalyje, kuriuo ilgai pasidžiaugti negalėjo. Vos metus egzistuojančią grupę, surengusią daugiau kaip trisdešimt koncertų ir bepradedančią sparčiais žingsniais kopti karjeros laiptas, sovietinės valdžios institucijos nusprendė išformuoti. Oficialus pretekstas: „finansų drausmės pažeidimai“.
Skirtingai nei „2xBBM“ grupė „Menuets“ sėkmingai išsilaikė Latvijos muzikos industrijoje iki pat 1987 metų. 1974 metais susikūrė garsiausia poproko latvių grupė „Credo“, užsiauginusi ne vieną klausytojų kartą.
Bene žinomiausia ne tik Latvijoje, bet ir už jos ribų grupė „Līvi“ pradėjo savo veiklą 1976 metais. Įdomu, kad pirmąja jos ideologija buvo poprokas, tačiau paveikta Vakarų sunkesniojo roko srovių ir pati ėmė kurti sunkųjį roką. Grupės vizitine kortele buvo profesionalūs, patriotizmo pripildyti, sovietinę santvarką smerkiantys latvių poetų tekstai, puikiai derantys su sunkiojo roko skambesiu. Valdžios institucijos sureagavo į „Līvi“ keliamą grėsmę politinei santvarkai ir 1981 metais uždraudė jai pasirodyti viešai, tačiau maištingųjų narių tai neįbaugino. Jie tebetęsė veiklą iki pat 1985 metų, kuomet žuvus gitaristui Ēriksui Ķiģelisui, jį 1986 metais pakeitė Ainars Virga. Pastarojo prisijungimas žymėjo naują grupės kūrybinę erą, pasižymėjusią sunkiojo roko baladėmis, atlikusiomis neoficialių himnų vaidmenį bei gilesnę prasmę turinčiais dainų tekstais, leidusiais grupei išlikti fenomenu Latvijos muzikos gyvenime iki pat šių dienų.
1980 metais muzikinės veiklos pradžią žymėjo grupei „Zodiaks“. Ji pasižymėjo muzikos stilių samplaika. Rokas derėjo kartu su elektronine ir „kosmine“ disco muzika. Ši grupė buvo iš tų, kurios pelnė sovietinių institucijų simpatijas. „Zodiaks“ kūriniai buvo naudojami įvairiems rusų filmų takeliams įgarsinti (pvz.: 1982 metų Viktoro Vlasovo filmui „Женские радости и печали“). 1989 metų albumas „Inmemoriam“ buvo dedikuotas Latvijos kultūriniam (tiek senoviniam, tiek ir moderniajam) paveldui. Grupė išdirbo kartu iki 1992 metų.
Viena populiariausių ir skandalingiausių latvių grupių neretai yra įvardijama 1981 metais susikūrusi roko grupė „Pērkons“.
Viena populiariausių ir skandalingiausių latvių grupių neretai yra įvardijama 1981 metais susikūrusi roko grupė „Pērkons“. Jų išskirtinumas iš kitų grupių buvo tai, kad jie grojo du visiškai skirtingus muzikos stilius: instrumentinę klasikinę muziką bei rokenrolo ir sunkiojo roko mišinį. Dainose buvo naudojami Māris Melgalvs ir Klāvs Elsbergs eilėraščiai, prasilenkiantys su socrealizmo taikytais standartais. Juose atsispindėjo tai, apie ką daugelis galvojo, tačiau niekas nedrįso prabilti. Tad neatsitiktinai grupės naudoti tekstai, pasižymėję politiniu turiniu ir nedviprasmiška režimo kritika, gana greitai susilaukė nemalonės, ir kurį laiką jai buvo draudžiama koncertuoti, tačiau tai nesutrukdė apeiti sistemos. 1983 metais grupė užmaskavo senąjį pavadinimą ir tapo vieno iš Latvijos kolūkio vokaliniu-instrumentiniu ansambliu „Sovietinė Latvija“. 1985 metais po vieno jaunimo maišto, įvykusio po grupės koncerto, „Sovietinė Latvija“ nustojo egzistuoti, tačiau jos vietą užėmė žvejų kolūkio „Selga“ kolektyvas, 1987 metais sugebėjęs dalyvauti dainų konkurse „Liepojos gintaras“. Taip net ir su taikytais apribojimais „Pērkons“sugebėjo atsilaikyti prieš sovietinės sistemos gniaužtus ir tebetęsti veiklą iki šių dienų.
Latvijos legendinė progresyviojo roko grupė „Elpa“ nuo pat susikūrimo 1983 metais aktyviai vykdė koncertinius turus po Lietuvą, Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. 1995 metais žuvus grupės vokalistui, klavišininkui, kompozitoriui Jānisui Loginsui, „Elpa“ veiklą sustabdė. 2008 metais, grupė atsikūrė, 2009 metai įrašydami kūrinį „Spītāpacelties“, skirtą buvusio nario atminimui.
1986 metais susikūrė viena garsiausių Latvijos sunkiojo roko grupių „Opus Pro“, bene geriausiai žinoma už savo neoficialų laisvės himną „Freedom of the Baltics“.
Verta paminėti ir kitas žinomiausias devintojo dešimtmečio latvių grupes, tokias kaip „Dzeltenie Pastnieki“ (kurie buvo elektrinės muzikos žanro synthpop, naujosios bangos bei post-punk pionieriai Latvijoje, susikūrę 1981 metais ir su pertraukomis tebetęsiantys savo veiklą iki šių dienų), „Jumprava“ (susikūrusi 1984 metais), „Remix“ (1985 metais pradėjusi savo veiklą grupė), tačiau didžiausio populiarumo pasauliniu mastu sulaukė 1989 metais susikūrusi grupė „Brainstorm“ (latviškai „PrātaVētra“), kuri yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, tame tarpe 2000 metais Eurovizijos dainų konkurse su daina „My Star“ laimėję trečiąją vietą, o 2006 metais Europos muzikos MTV apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia Baltijos šalių grupe.
Skirtingai nei estų ar lietuvių pankroko scena, pradėjusi kurtis dar aštuntajame dešimtmetyje, Latvijoje pirmoji pankroko grupė susikūrė 1982 metais – tai buvo „Jūras mēsli“, kuri keičiantis grupės narių sudėčiai buvo pavadinta „Dzelzs Ceļš“. Pirmosios latvių pankroko grupės įkvėpėjais buvo „Iron Maiden“. Latviškas pankrokas, skirtingai nei lietuvaičių ar estų, pačioje pradžioje neturėjo stereotipinio panko įvaizdžiui būdingų aksesuarų. Latviai aklai nesivaikė vakarietiško pankroko madų. Grupės „Dzelzs Ceļš“ dainų tekstai atitiko sovietinio bloko pankroko grupių dvasią. Kritika režimui, valdžios institucijų pašiepimas nepraslysdavo pro KGB cerberių akis. Taip nutiko ir pirmiesiems Latvijos pankroko atstovams. 1986 metais grupės veikla buvo nutraukta.
Dvigubas pavadinimas būdingas ir bene žinomiausiai, 1985 metais susikūrusiai latvių grupei „Inokentijs Mārpls“, kuri iki 1987 metų vadinosi „Aklā Zarna“.Jie yra pasirodę Lietuvoje 1988 metais Kaune vykusiame pankų festivalyje „Purvinoji žiema“, o po metų – „Vilnius underground“. Grupės lyderis Raimondsas Lagimovsas „Dambis“ po pasirodymų Lietuvoje, kuomet grupės būgnininkas šokdamas nuo scenos nutraukė elektros kabelius, taip nutraukdamas ir savo pasirodymą, dalijosi prisiminimais: „Aš buvau apstulbęs. Tuo metu tai atrodė kaip beprotybė, o ore sklandė anarchija. Mūsų naujas būgnininkas norėjo iš ten pabėgti, nes turbūt buvo išsigandęs… Kai važiavome namo, atrodė tarsi grįžtume iš karo.“ Grupė „Inokentijs Mārpls“ yra laikoma varančiąja jėga, prisidėjusia prie alternatyviosios muzikos kūrimosi Latvijoje ir tebevykdanti savo koncertinę veiklą.
Iš kitų žymesnių latviškojo pankroko grupių, susikūrusių iki Latvijos nepriklausomybės atgavimo, išskiriamos šios: „Anna Vannā Kāpēc“, „Bedre“, „Slarbenāji“, „ZigZag“, „Vandāls“, „Aurora“ ir kitos. Vėlesnis spurtas siejamas su antrąja latviškojo pankroko srove, pasireiškusia 1990-1994, kai šalyje susikūrė daugiausiai pankroko grupių.
Lietuviškasis kontekstas
Roko raida Lietuvoje 7 – 9 dešimtmetyje buvo gana įvairi, dažnai identiška Estijos pavyzdžiui. Brežnevinės epochos laikotarpiu visą oficialiai nepripažintą veiklą valdžia draudė ir neleido jai vystytis. Tai palietė ir roką. Draudimai skatino maištauti, nepaklusti nusistovėjusioms estradinėms muzikos scenos nuotaikoms.
Septintojo dešimtmečio viduryje sovietinėje Lietuvoje pradėjo kurtis roko grupės, kurios nebuvo identiškos viena kitai, tačiau bendradarbiaudavo tarpusavyje dalinantis aparatūra, koncertais, įrašais ir kitomis reikmėmis. Pirmosios lietuviškojo roko grupės buvo „Kertukai“, „Gintarėliai“, „Antanėliai“, „Bitės“ ir kitos grupės, davusios pradžią apskritai visam roko judėjimui Lietuvoje. Rengdami koncertus, atlikėjai šviet“ publiką nauju žanru – roku, taip pat atlikdami ne tik savos kūrybą, o ir populiarius Vakarų roko grupių kūrinius. Rokas tapo savotišku laisvės gūsiu.
Estija buvo pirmoji Baltijos šalis, pramynusi takus ir kitų respublikų atlikėjams, ji parodė pavyzdį, kaip turėtų atrodyti rokas. Nemažai pradinės roko srovės atstovų – bigbito kūrėjų – dar prieš pradėdami vykdyti aktyvias muzikines veiklas Lietuvoje, važiuodavo į Estiją pasiklausyti jų roko muzikantų.
Vėliau, keičiantis roko srovėms, joms sunkėjant, Lietuva tapo Baltijos šalių, o kartu ir visos Sovietų Sąjungos „mokytoja“, kuomet 1972 metais šalyje susikūrė pirmoji pankroko grupė „Mind‘s Disorder“, save laikanti ne pankroko, o „disorderizmo“ pradininke. Tiesa, trumpam išlygintą rezultatą (pirmoji roko grupė Estijoje „Juuniorid“ atsirado anksčiau už „Gintarėlius“ Lietuvoje, na, o Lietuvoje pirmoji pankroko grupė lenkė estiškąją trejais metais), 1976 metais Estija pakeitė savo naudai, susikūrus pirmajai Baltijos šalių sunkiojo metalo grupei „Magneticband“. Lietuviškosios metalo scenos pirmtakai grupė „Katedra“ susikūrė tik 1986 metais. Latvija šiose lenktynėse atsiliko nuo abiejų. Nors turėjo vieno dalyko persvarą – nacionalinio epo „Lāčplēsis“ motyvais ir tuo pačiu pavadinimu 1988 metais sukurtą roko operą.
Žinomiausios Atgimimo laikų grupės Lietuvoje buvo „Piligrimas“, „Antis“, „Foje“, „Tigro metai“, „Už Tėvynę“, „Katedra“, „Bix“, pastarosios dvi rengė koncertus ir už socbloko sienų.
Nors sovietinė sistema turėjo stiprų kontrolės mechanizmą, įvairias koncertines peržiūras, milicijos pareigūnus, taikiusi netgi ir represines priemones (psichiatrines ligonines), tai nesustabdė roko grupių kurtis. Ypatingai tai pastebima jau valdant Michailui Gorbačiovui, kai valdžia oficialiai nors ir nepritarė, tačiau toleravo to meto roko grupes, kurios tuo pasinaudodavo ir per savo kūrybą (dainų tekstus, pasirodymus) skiepijo klausytojams laisvės ir nepriklausomybės idealus. Pastarieji dažnai buvo pabrėžiami 1988 metais susikūrusio Sąjūdžio. Tai geriausiai paliudija „Roko maršų“ fenomenas, kurio metu vis drąsiau buvo imta kalbėti apie sovietinę okupaciją, ilgus metus tylėtus faktus iš Ribentropo – Molotovo pakto, tremtis ir kitus totalitarinio režimo nusikaltimus.
Rokas su savo laisvės ir maištavimo idėjomis tapo vienu iš veiksnių, skatinusių lietuvius, latvius ir estus nepasiduoti ir priešintis nusistovėjusiai ne tik kultūrinei, bet ir politinei santvarkai.
