„Baltų varnų“ branduolys esate jūs abi. Turbūt tik tėvai ir artimiausi draugai skiria, kuri yra Milda, o kuri Teresė. Kaip nesusipainioti jūsų klausytojams?
Teresė ir Milda: „Bandome išvengti ,,branduolio“ sąvokos. Kiekvienas užima be galo svarbią vietą grupėje. Iš tiesų, dėl savo dvynių ,,reikalo“ padėti negalime: vieniems atrodome labai skirtingos, kitiems panašios. Visada smagu išgirsti, kokių dar nežinomų skirtumų tarp mūsų suranda naujai sutikti žmonės – pasirodo, kartais net pačios ko nors nepastebime. Kuo esame panašios, visi mato, o ir pačios kasdien jaučiame daug mus vienijančių panašumų, bet, žinoma, turime ir skirtumų“.
Teresė: „Milda yra aršesnė konfliktiškose situacijose, tačiau atsakingesnė, kai kalba sukasi apie finansus. Manyčiau, kad ji yra labiau šeimos žmogus, o aš vis noriu kur nors lėkti ir viską keisti“.
Milda: „Dėl šio savo noro Teresė kartais turi daugiau polėkio, bet užtai yra daug labiau išsiblaškiusi“.
Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado muzika?
Teresė ir Milda: „Pirmųjų savo muzikinių žingsnių jau nepamename, visko būdavo jau nuo darželio, dainuodavom net ten, kur tikriausiai ir nereikėdavo. Be abejo, mūsų muzikiniam gyvenimui labai didelę reikšmę turėjo tėčio – grupės „Sadūnai“ lyderio Gintaro Andrijausko – veikla ir jo muzikiniai sugebėjimai. Jis mus mokė ne vien muzikos kaip atlikimo, bet ir muzikos kaip gyvenimo. Mums smarkiai padėjo ir mūsų muzikos mokytojas Gražvydas Gasparavičius, kurio postūmiu dar su viena drauge ir įkūrėme šią grupę. Paskui prasidėjo šeimyninės kapelos ,,Viksva“ veikla, po jos sekė postfolk grupė ,,Mindrauja“ ir dabar mūsų veikla sukasi aplink ,,Baltas Varnas‘‘. Tiesa, mūsų dėdė, žinomas bardas Algirdas Svidinskas taip pat padarė didelę įtaką mūsų muzikiniam pajautimui, kartu teko pakoncertuoti tiek scenoje, tiek sode prie laužo su visa šeima. O ir studijos (abi sesės studijuoja etnomuzikologiją Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje – aut. past.), nors studijuojame kitą muzikos žanrą, savotiškai padeda kūrybai, stengiamės mokslus suderinti su koncertine veikla“.
Kodėl varnos ir kodėl baltos? Kokie gyvenimo vingiai lėmė „Baltų varnų“ atsiradimą?
Teresė ir Milda: „Kai kas nors paklausia apie mūsų pavadinimo reikšmę, visada atsakome paprastai: jis atsirado visiškai atsitiktinai. Tiesiog kažkas pasakė: ,,Nebūkite kaip baltos varnos“, o mes atsakėme, jog būsim. Taip ir atsitiko. Trys tuometinės varnos grupę įkūrėme dar besimokydamos Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje – tai buvo tarsi improvizacinės muzikos pamokos užduotis“.
Kadaise „Baltos varnos“ buvo trys, dabar esate keturiese. Kada grupėje atsirado Julius ir Šarūnas?
Teresė ir Milda: „Grupę įkūrėme su viena iš geriausių savo draugių Raminta Razmaite, kuri, deja, išvyko į Londoną studijuoti fotografijos. Vaikinai mūsų grupėje atsirado daugmaž prieš metus, o kiek ilgai bus – nežinia, bet tikimės, kad kuo ilgiau. Tiek Šarūnas, tiek Julius yra išties labai muzikalūs ir kūrybiški. Julius yra labai organizuotas, visada primena ir padeda sutvarkyti reikalus kuriuos mes per savo išsiblaškymą pamirštame. Šarūnas yra grupės „relaksas“, neleidžia nervintis ir prireikus visada paleis regio muzikytės atsipalaidavimui“.
Kokie instrumentai skamba jūsų grupėje ir koks jūsų dainų gimimo kelias?
Teresė ir Milda: „Daugiausia grojame smuiku ir gitara, bet nevengiame ir kitų instrumentų, o grojant su grupe prisideda ir perkusija, ir bosinė gitara. Dainos tekstus kuriame abi, kartais pasiskoliname iš kitų poetų. Muzika dažniausiai sukuriama kartu su tekstu, o tolesnis dainos likimas priklauso nuo visos grupės idėjų. Mūsų dainos įvairios: kai kurios nostalgiškos, kitos linksmos, pasakojančios apie įvairiausius gyvenimo patyrimus. Tikimės, kad jos motyvuoja klausytojus!“
Ne paslaptis, kad dalyvaujate įvairiuose dainuojamosios poezijos festivaliuose, tad natūralu būtų galvoti, kad „Baltos varnos“ yra būtent šio žanro grupė. Ar tai tiesa?
Teresė ir Milda: „Festivaliai, kuriuose su džiaugsmu teko dalyvauti, yra visiems gan gerai žinomi: ,,Purpurinis Vakaras“, ,,TAI – AŠ“, ,,Mėnuo Juodaragis“, ,,Akacijų Alėja“ ir kiti. Panašu, kad išaugame iš dainuojamosios poezijos stiliaus, tad bandome atrasti savo braižą, naudodami folk‘o elementus, skirdami tiek pat dėmesio ir muzikai, ir žodžiams. Pradžioje buvome gan lyriškos bardės, tačiau prie grupės prisidėjus daugiau žmonių, tapome truputi trankesni“.
Muzika jums – darbas, pomėgis, laisvalaikis, gyvenimo būdas, aistra ar...?
Teresė ir Milda: „Mums muzika yra viskas, kas telpa į išvardintus žodžius. Ją mokomės, su ja dirbame, ja mėgaujamės ir ja gyvename. Šarūnas yra sakęs, kad jam tai meilės išraiška ir netgi meilės pakaitalas, o Julius, kaip ir dauguma bosistų, kurie mėgsta kalbėti nerimtai, tepasakė: ,,Aš esu vienišas vilkas“. Bandome suprasti, ką tai reiškia“.
Ar „Baltos varnos“ yra vienintelis jūsų muzikinis projektas, o gal su muzika susiduriate ir kitose plotmėse?
Teresė: „Baltos varnos“ mums su seserimi yra pagrindinis muzikinis projektas, kadangi tai yra mūsų originali muzika. Tačiau dabar dar dalyvaujame nuostabiame projekte ,,Bjelle“, kurio dėka galime paragauti ir kitokio muzikinio skonio. Buvo progų sudalyvauti dar keliuose projektuose – visuose jautėsi skirtingas požiūris į muziką. Bosistas Julius dar groja grupėse ,,Kūjeliai“, ,,Arbata“, būgnininkas Šarūnas muzikuoja su ,,Baltuoju Kiru“ ir kitais muzikantais“.
Puikuotis gal ir nėra gražu. Bet kodėl nepasidžiaugus savo pasiekimais?
Teresė ir Milda: „Svarbiausias mūsų pasiekimas yra Sauliaus Mykolaičio premija, įteikta prieš kiek daugiau nei 2 metus. O dabar didžiausias apdovanojimas yra žiūrovai, ateinantys į mūsų koncertus“.
Prie scenos tikriausiai jau pripratote – juk gana dažnai koncertuojate įvairiose erdvėse. Kur artimiausiu laiku bus galima jus išgirsti ir ko tikėtis tiems, kas su „Baltomis varnomis“ susitiks pirmą kartą?
Teresė: „Kiekvieną kartą lipdamos tiek į didelę, tiek į mažą sceną, jaučiame malonų jaudulį, verčiantį nenustygti vietoje. Bet kuri koncerto erdvė turi savo žavesio, bet iš patirties galime pasakyti, jog yra labai gera, kai žiūrovas būna kuo arčiau mūsų – tai leidžia užmegzti artimesnį kontaktą“.
Milda: „Šiuo metu koncertų kiekybe bei kokybe tikrai nesiskundžiame. Artimiausias koncertas laukia jau šį ketvirtadienį, kovo 17 d., Vilniuje, bare „Artistai. Mūsų koncertuose žiūrovai gali tikėtis improvizacijų, kadangi visi grupės nariai labai tai mėgsta – kartais juk taip norisi nepaklusti scenarijui!“
Pasvajokim apie ateitį. Kokiose padangėse „Baltos varnos“ norėtų skraidyti po metų kitų?
Teresė: „Dabar tiesiog norime tobulėti ir atrasti savo garsą. Kur visa tai nuves – pamatysim. Šiuo metu dirbame prie debiutinio albumo – galbūt kol kas tai ir yra didžiausias siekis. Netrukus vyksime koncertuoti ir į JAV – tai buvo labai netikėta, bet džiugi naujiena. Gaila, kad važiuojame tik dviese, bet būtinai dar pakeliausim ir su visa grupe. Kadangi mes su Milda niekada nesame skridusios lėktuvu, tai bus ne vien kelionė į užjūrį bet ir pirmasis „Baltų varnų“ pakilimas į orą!“
