Abiem kolektyvams vadovauja Rygos senosios muzikos centro įkūrėjas, J.Vītolis Latvijos muzikos akademijos Senosios muzikos katedros vedėjas, žymus latvių dirigentas Māris Kupčas, sutikęs pasidalinti savo mintimis apie kelią į muzikos olimpą, baroką ir atradimus, kuriais didžiuojasi.
Esu prieš muziką, kuri visiems ir visada yra pasiekiama, nes taip ji praranda svarbą klausytojui.
– Ar muzika užima svarbų vaidmenį ne tik jūsų profesiniame, bet ir kasdieniame gyvenime?
– Muzika susidomėjau dar būdamas vaikas, šiandien man labiausiai patinka barokas, klasikinė muzika. Tačiau pats muzikos visiškai nesiklausau. Manau, kad „lengvas“ klausymasis žudo muziką.
Esu prieš muziką, kuri visiems ir visada yra pasiekiama, nes taip ji praranda svarbą klausytojui. Be perstojo skambanti muzika tampa triukšmu, o aš esu įsitikinęs, kad muzika turi kalbėti tau vienam.
– Kodėl nusprendėte tapti dirigentu?
– Dainavau berniukų chore. Ten mes buvome skatinami tapti lyderiais, t.y. dirigentais. Jei jau nebūsi dirigentu, turėjai tapti kuo nors labai svarbiu, pvz., prezidentu ar verslininku.
Nežinau, kodėl nusprendžiau tapti dirigentu. Galbūt ir nenusprendžiau, gal tai buvo iš anksto suprogramuota.
Dainavau berniukų chore. Ten mes buvome skatinami tapti lyderiais, t.y. dirigentais. Jei jau nebūsi dirigentu, turėjai tapti kuo nors labai svarbiu, pvz., prezidentu ar verslininku.
– Savo karjerą pradėjote kaip choro dirigentas, vėliau ėmėte diriguoti orkestrams. Kodėl?
– Kartu su kolega Kasparu Putniņiu, kuris šiuo metu yra Latvijos radijo choro dirigentas, nusprendėme, kad nenorime viso savo gyvenimo praleisti diriguodami latvių kompozitorių chorinius kūrinius. Jautėme aistrą kitokio tipo muzikai. Jis pasirinko modernią, šiuolaikinę muziką, aš ėmiausi senosios muzikos.
Tai buvo 10-ojo dešimtmečio pradžia. Senoji muzika mane vis labiau domino, įtraukė. Sulaukiau pasiūlymų diriguoti instrumentinę muziką, tam ir pradėjau skirti daugiausia savo dėmesio.
– Ar galite palyginti šias patirtis – dirigavimą chorui ir dirigavimą baroko orkestrui?
– Diriguoti chorui ir orkestrui apskritai yra labai skirtingos patirtys. Geri orkestrų dirigentai neturėtų būti išėję chorinio dirigavimo mokyklos. Taip pat labai svarbu mokėti groti instrumentu. Aš susidūriau su daug iššūkių, tačiau džiaugiuosi, jog man pavyko juos įveikti.
Jei kalbame apie baroko orkestrą, situacija kiek kitokia. Aš ne diriguoju, o „vedu“, pagrindinę melodinę liniją grodamas klavesinu ar vargonais. Tai dirigavimas senuoju stiliumi, jis labai skiriasi nuo to, kaip įprastai suprantame dirigavimą, tačiau jis neretai padeda ieškoti naujų sprendimų dirbantiems ne tik su senąja muzika.
– Kuo jus traukia barokas?
– Negaliu to paaiškinti, reikia tai pajausti. Tik tie, kurie yra susirgę šiuo virusu, gali mane suprasti. Esi arba įsitraukęs, arba ne. Tačiau mane žavi laisvė – galimybė interpretuoti, improvizuoti. Tai lyg pasakojimas – modernus muzikos atlikimo būdas jo stokoja.
Darbas su senąja muzika reikalauja pasiaukojimo. Ypač gerai tai pajutau pačioje pradžioje, kai, rodos, dirbau plyname lauke – nebuvo, kas galėtų man patarti.
– Ar susidomėjęs baroku jaučiatės atradęs savo vietą muzikos pasaulyje?
– Esu laimingas dėl to, kaip viskas pasisuko. Kolegos man sakė, kad sugriausiu savo karjerą, kad nesugebėsiu išgyventi iš savo atlyginimo ir t.t. Darbas su senąja muzika reikalauja pasiaukojimo.
Ypač gerai tai pajutau pačioje pradžioje, kai, rodos, dirbau plyname lauke – nebuvo, kas galėtų man patarti. Tačiau dabar viskas pasikeitė, atsirado daugiau žmonių, kalbančių senosios muzikos kalba, pasitikinčių manimi. Iš dalies net jaučiuosi kaip jų tėvas. Visa tai verčia mane būti labai organizuotam.
Džiaugiuosi ir dėl to, kad galėjau pradėti ankstyvosios muzikos, baroko tyrinėjimus. Atradome operas, simfonijas, kantatas, oratorijas. Esu be galo laimingas, kad aptikome ir du XVIII a. kūrinius latvių kalba. Man tai vienas brangiausių momentų – supratimas, kad profesionali muzika latvių kalba buvo pradėta kurti šimtu metų anksčiau, nei to tikėjaisi, yra neįtikėtinas. Didžiuojuosi tuo, nes niekas netikėjo, kai teigiau, jog tai yra įmanoma. Kai aptikau pirmąjį kūrinį 1999 m., buvau laimingas, kai mano rankose atsidūrė antrasis, pagaliau atsipūčiau – tai nutiko vos prieš dvejus metus.
G.F.Händelio operą „Acis ir Galatėja“ bus galima išvysti liepos 24 d. Valdovų rūmuose.
