Prieš 5 metus melomanų-gurmanų festivalyje „Off“ Lenkijoje visiškai netikėtai patekome į vokiečių „Bohren Und Der Club Of Gore“ įgarsintus „šermenis“. Atrodė, kad visi patekome į... kapo duobę. Pasirodo, būtent taip savo muzikos misija įsivaizduoja ir patys muzikantai: „Auditorija turi jaustis taip, lyg būtų kape“. 2014-ųjų pabaigoje grupės albumą „Piano Nights“ išrinkti tarp 20-ies „oriausių“ įrašų.
Auditorija turi jaustis taip, lyg būtų kape.
Ir štai laidotuvių namus primenančioje Vilniaus Kongresų rūmų salėje turėsime galimybę dar kartą patirti kapo žvarbą, tamsą ir sustojusį laiką.
„Bohren“ gimė devinto dešimtmečio pabaigoje Miulheime, Vakarų Vokietijoje. Grupė pradėjo nuo heavy metal, harcore ir noise, tačiau netrukus suprato, kad greičiau už visus jiems groti nepavyks ir pasuko priešinga kryptimi. Nuo to laiko „Bohren“ yra tituluojami pačios lėčiausios ir baugiausios mūsų laikų muzikos autoriais. Perkusija ties širdies sustojimo stadija, pavėluotą meilę išpažįstantis tenoras saksofonas ir kaip viltis tirpstantys elektroninio pianino akordai...
Funeral jazz, doom jazz, horror jazz ir panašūs epitetai, naudojami apibūdinti Bohren & der Club of Gore muzikai yra pakankamai iškalbingi. Vokiečių kuriamos ir atliekamos kompozicijos yra tamsios, liūdnos, seksualios bei puikiai tiktų įgarsinti noir filmams.
Patys muzikantai savo stilių dažniausiai mėgsta apibūdinti detective jazz dariniu. „Bohren“ muzika moka apsieiti be žodžių, o būgnai čia glostomi išimtinai šepetėliais, o jei vis dėlto prireikia vokalo, tai būna pats Mike'as Pattonas (buvęs Faith No More, Mr. Bungle, Fantomas, Tomahawk ar Peeping Tom vokalistas).
Trisdešimtus gyvavimo metus skaičiuojantys „Bohren & der Club of Gore“ savo diskografijoje turi aštuonis albumus, kurių pavadinimai „Midnight Radio“ [1997], „Sunset Mission“ [2000], „Black Earth“ [2002] ar paskutinysis „Piano Nights“ [2014] akivaizdžiai sufleruoja, kuriam paros metui skirta grupės kūryba.
Trio koncertuoja retokai. Pavyzdžiui, pernai sugrojo tik keliolika koncertų, o pasirodymas Vilniuje bus tik 5-asis šiemet. Iš pradžių ketinę atskristi lėktuvu, vėliau muzikantai nusprendė iš Varšuvos atvažiuoti automobiliu. Jų turbūt niekas neperspėjo, kad autostrada nuo Balstogės dar net nepradėta statyti. O gal kaip tik perspėjo ir todėl pokalbis, švelniai tariant, nepavyko...
– Kurdami grupę girti sugalvojot tikslą, kad „publika turi jaustis tarsi kape“. Ar tikslas išliko toks pat kai išsiblaivėt?
– Taip, mūsų gyvenimuose tarp girto ir blaivaus nėra jokio skirtumo.
– Morten kartą sakė, kad jam patinka baladės ir tai buvo viena priežasčių groti lėtai. Galėtum paminėti keletą savo mėgstamiausių?
– I`m a fool to love you – Chet Baker-Version, Is it a crime – Sade, Catch my heart – Warlock.
– Ar jūsų gimtasis Mülheim an der Ruhr tinkama aplinka jūsų muzikai?
– Ne.
– Esate praktikuojantys daktarai, bent jau keletas jūsų, ar ne?
– Nė vienas mūsų nėra ir nebuvo daktaru – vienas mūsų dirba intensyvios terapijos sanitaru.
– Grupė yra tarsi jūsų hobis. Ar kada nors galvojate paversti ją pragyvenimo šaltiniu?
– Tai mūsų gyvenimo būdas: stay cool, hang loose, admit nothing
– Jūsų muzika kartais vadinama laidotuvių džiazu. Ar kada nors grojote laidotuvėse? Ar kada nors sutiktumėte ten groti?
– Ne, ir niekada negrotume. Esame vestuvinė grupė.
– Atrodo, nemažai susiduriate su savo piratine produkcija. Žinoma, tai blogai finansiškai, tačiau iš kitos pusės tai rodo jūsų muzikos poreikį ir populiarumą. Ką apie visa tai manote?
– Tai visiškai bjauru.
– Kas tas vaikinas ant „Piano Nights“ viršelio – ar tai vienas jūsų?
– Taip. Christoph Clöser.
– Pirmą kartą pamačiau jus „Off“ festivalyje Lenkijoje, kur nutildėte publiką. Jūsų muzika trapi, todėl koncerto vieta turėtų būti subtili ir rūpestingai parinkta. Kokia galėtų būti ar buvo ideali aplinka jūsų pasirodymui?
– Neįsivaizduoju. Iki šiol grojome daugybėje nuostabių vietų. Galbūt rasime tą vieną ir vienintelę idealią aplinką ateityje. Negalvojame apie tai, gerai, kaip yra.
– Viena stipriausių jūsų įtakų yra Lynch-Badalamenti duetas. Ką manote apie naujausią „Twin Peaks: the Return“? Norėtumėt pasirodyti „The Roadhouse“?
– D.Lynch nėra viena stipriausių mūsų įtakų, „Twin Peaks“ patiko kaip ir milijonams kitų. Nematėme „The Return“, bet, žinoma, sugrotume „The Roadhouse“.
– Viename interviu sakėte: „Jei publika yra pakankamai stipri iškentėti tokią skurdžią muziką, mes ir klausytojai galime laikyti savoiškas mišias“, o kitame: „Neturime jokių lūkesčių savo publikai“. Dažnai susiduriate su pakankamai stipria auditorija, kuri iškentėtų jūsų muziką?
– Kūriniai atveria kelius, o mes nedarome jokios įtakos savo klausytojams ir tai, kaip jie priima mūsų muziką. Kiekvienas turėtų susidaryti savo vaizdą. Tik keletas skundėsi, kad jie kentėjo...
– Šiaip greitais ir labai vizualiais laikais grojate ypatingai lėtai ir nenaudojate jokių vizualų – ar tai savotiška kritika moderniam gyvenimo būdui?
– Ne.
– Ar galime tikėtis naujo albumo? Sakėte, pavadinimas paprastai atsiranda pirmas – gal jau sugalvojote jį?
– Taip, galima tikėtis naujo įrašo ir taip, pavadinimą jam jau turime.
