In albedo – Melquíades
Ši lietuvių grupė mažai kam bus girdėta. Kaip ir G. Garcia Marquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ personažas Melkiadas – ji tai atsiranda, tai išnyksta, vis kitoje vietoje ir kitu laiku.
Prieš kokius 7 metus pasitaikydavo, kad kokiam nors „BIX“ bare išgirsdavau grupę „Such‘a‘Trip“. Nors niekad taip ir neišgarsėjo, prieš porą metų visgi nusifilmavo „LRT Opus Ore“ koncertų serijoje. Ir „Such‘a‘Trip“, ir „In albedo“ ašis, centras, veidas ar kas tik nori yra Ieva Marija Baranauskaitė – vokalistė, klavišininkė, kompozitorė ir tekstų autorė. Nuo pirmų albumo minučių akivaizdus Ievos kūrybinis potencialas ir platus meninis spektras.
Meną miniu ne veltui. Šis vinilas buvo pristatytas Menų spaustuvėje su „Cezario grupės“ aktoriais ir net specialiais kvapais. „In albedo“ istorija prasidėjo dar 2011 m., bet apie ją spręsti galiu tik iš išsamaus CV. Geriausiai man žinomas būgnininkas Rokas Beliukevičius, grojantis su „Freaks on Floor“. Kiti grupės nariai, o ypač pati Ieva, gali pasigirti muzikiniu išsilavinimu ir projektais su džiazo, šiuolaikinės akademinės muzikos, teatro kūrėjais. Menų sintezės idėja alternatyvioje Lietuvos muzikoje pasitaiko retokai. Paskutinis ir labai gerai įvertintas buvo grupės „Candee Train“ projektas Kauno bienalės metu (jo rezultatas – toks pats, kaip ir šis, baltas vinilas).
Albumas „Melquíades“ – tai savotiška psichodelinio džiazo opera su ryškia pasakojimo linija ir instrumentais-personažais. Galima Ievą pagirti už švelnų vokalą, bet daug svarbiau – jos kompoziciniai gebėjimai. Tokį meninį užmojį tikrai nelengva pristatyti scenoje. Tačiau labai norėtųsi, kad „In albedo“ neliktų nišine, tik džiazo ar teatro festivaliuose sublyksinčia grupe.
Let’s Eat Grandma – I’m All Ears
Šį merginų duetą man labai atkakliai siūlydavo „Spotify“ algoritmai. Ir buvo teisūs – dainos nusėsdavo mano asmeniniuose grojaščiuose. Jų šiurpiai komiškos dainelės priminė brolių Grimmų pasakas, o labiausiai – amerikietes seseris „CocoRosie“. Kaip ir joms, taip ir pirmajam „Let‘s Eat Grandma“ albumui „I, Gemini“ labai tinka apibūdinimas „freak folk“.
Britės Rosa Walton ir Jenny Hollingworth susipažino dar darželyje. Daugumą savo debiutinių dainų sukūrė būdamos 13-os. Dainų tekstuose pasakojo, pavyzdžiui, apie tai, kokius pyragus keps – obuolių, kavos, šokolado... Jų aukšti, lyg helio dujų prisikvėpavę balseliai skambėjo ir vaikiškai, ir raganiškai.
Antrąjį grupės albumą aukščiausiai balais įvertino visi prestižiniai tinklalapiai, o žurnalas „Q“ skyrė net ir maksimalius 100 balų. Beje, dabar merginoms 18–19 metų. „I‘m All Ears“ ir skirtas savotiškiems vėlyvos paauglystės ir brendimo pojūčiams. Jis švaresnis ir nuoseklesnis, mažiau freaky ir mažiau folk nei pirmasis. Tačiau įrodo, kad merginų sėkmė nebuvo atsitiktinumas. Jų retro elektronika, saldžiai ironiški priedainiai gali priminti Grimes, Lorde ar Charli XCX. Bet galiausiai tai tiesiog originali, eksperimentinė popmuzika. Sarkastiška, euforiška ir labai tiksliai atspindinti dabartį, 2018-uosius. Beje, Lietuvoje šiek tiek panašiai, tik lyriškiau kuria bendraamžė Ükku.
Kanye West / Kid Cudi – Kids See Ghosts
Dabar net gėda prisiminti, bet Kanye Westas man ilgai tebuvo Mesijaus komplekso kamuojamas skandalistas, vėliau – Kim Kardashian vyras. Mano požiūrį iš esmės pakeitė podkastas „Dissect“ (https://dissectpodcast.com/), kuris visą sezoną – 16 serijų po 30–40 minučių – skyrė jo albumo „My Beautiful Dark Twisted Fantasy“ analizei (pirmasis sezonas buvo skirtas Kendricko Lamaro „To Pimp a Butterfly“, o naujasis – Franko Oceano „Blonde“). Šalia egocentrizmo ir absurdiškų skandalų atsirado įkvepianti darbo etika, absoliuti prodiuserio klausa, genialus semplų naudojimas, psichinės sveikatos problemos, galios santykiai, rasinė neapykanta ir daugybė kitų jo kūrybos aspektų.
Reperis Kid Cudi per dešimtmetį išleido jau 6 albumus ir padarė neabejotiną įtaką šiuolaikiniam hiphopui (pavyzdžiui, Childish Gambino ar Travis Scottui). Tačiau visad laikėsi šešėlyje. Ir Cudi, ir Kanye ne per seniausiai viešai išgyveno depresijos epizodus, per kuriuos iškoneveikė pusę pasaulio, taip pat ir vienas kitą. Po reabilitacijos šis albumas pasakoja apie jų susitaikymą, pergalę, tapimą geresniais žmonėmis. Kanye repuoja: Buvau nevaldomas, buvau išsekęs / Atsisakiau vaistų, vadino bepročiu / kaip nuostabu liepsnoti gėda / noriu viso lietaus, noriu viso skausmo. Cudi jam atitaria: Turėjau bėdų, mažai galėjau padaryti / bet ramybė prasideda manyje / kartais nematau tikslo / tada lengva jaustis beverčiu. Albume taip pat galima išgirsti semplą iš depresijos ikonos Kurto Cobaino neseniai atrasto demo „Burn the Rain“.
Šį mėnesį Kanye pristatė ir savo solinį albumą „ye“ – kritikų nurašytą kaip neįdomiausią jo karjeroje, nors tikrai neblogą. Reperis teigia visą albumą perkūręs per dvi savaites po pasipiktinimą sukėlusio žodinio išpuolio TMZ interviu (ten išrėžė, kad vergiją pasirinko patys juodaodžiai; teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad jis, nors ir nerišliai, kalbėjo labiau apie psichinę nuostatą, kai afroamerikiečiai save traktuoja kaip nuskriaustuosius, besiginančius, užuot laikę save lygiaverčiais kitiems).
„Kids See Ghosts“ – tik 23 minučių, bet tikrai vertas dėmesio. Žurnalas „Rolling Stone“ jau pastebi tendenciją, kad Kanye iškėlusias barokines repo simfonijas keičia soundcloudiškas repas. Lil Pump ar XXXtentacion, tapę šio keisto stiliaus veidais, įteisino juodraštinę kokybę, depresyvų sąmonės srautą ir atmosferos (o ne tobulumo) kūrimą.
The Carters – Everything Is Love
Kai balandžio viduryje Beyonce pasirodė festivalio „Coachella“ scenoje, internetas tiesiog sprogo. „Žemėje nėra kitos tokios kaip Beyonce“ („Noisey“), „Jos scena – pati istorija“ („New York Times“), „Visi lenkitės karalienei“ (SMH), „Beyonce pasirodymas gali būti geriausias istorijoje“ („Entertaiment Weekly“), „Didžiausia savo kartos žvaigždė įsirašo į istoriją“ („Guardian“).
Jos vyras Jay Z – viena svarbiausių repo istorijos figūrų – jau senokai susitaikė su vieta milžinės paunksmėje. Garsiausias jo pastarojo dešimtmečio pasirodymas buvo neištimybė žmonai (šitai pačiai) ir paskui atviras, išmintingas kaltės apmąstymas muzikoje (pernykštis albumas „4:44“) bei interviu.
Beyonce‘s ankstesniame revoliuciniame albume „Lemonade“ skelbė moterų stiprybę ir vienybę. Tačiau išgyvenusi šeimos krizę ji išsirengė į pasaulinį koncertinį turą drauge su savo vyru. Jos žinutę galima interpretuoti taip: aš tokia stipri, kad sugebu atleisti, ir mudu stipresni drauge. Po karingo „Lemonade“ ir išpažintinio „4:44“, Carteriai pristato džiaugsmingą, triumfuojančią sintezę.
Mano negimę proproanūkiai jau dabar turtingi / Daug tamsiaodžių vaikų bus jūsų „Forbes“ sąraše, – repuoja Beyonce. Materialiniai turtai hiphopo muzikoje visada buvo ne šiaip babkės, o galia, pergalė, įrodymas, kad ir aš, geto vaikas, galiu įveikti jūsų kapitalistinę sistemą.
Pats vienas Jay Z jau nelabai spėja su pasikeitusiomis repo madomis. Būtent laisva, žaisminga, laukinė ir užtikrinta Beyonce yra šio albumo reperė. Žinoma, jai padeda ir magiškas prodiuserio Pharellio prisilietimas.
Jau 50 mln. peržiūrų surinkusiame vaizdo klipe karališkoji muzikos pora galią demonstruoja Luvro muziejuje. Konservatyvią europietiško meno meką užvaldo šiuolaikiniai afroamerikiečių herojai. Carteriai klipe žavisi menu, jie nesiruošia jo niokoti, tik užstoti. Dabar jie grožio idealas, dabar jie yra ikonos.
Nenaujiena
XXXTentacion – ? (2018 m. kovas)
Jei Beyonce yra daugiau mažiau vienijanti figūra, tai XXXTentacion – skaldanti. Net ir po netikėtos mirties praėjusią savaitę. Gana aktyviai klausydama jo muzikos, tik vėliau pasidomėjau prieštaringa, agresyvia jo asmenybe. 20-mečio mirtis (nušautas kerštaujant arba norint apiplėšti) sukrėtė. Bet dar baisiau buvo matyti gausybę komentarų, kuriuose džiaugtasi, jog „viena šiukšle pasaulyje mažiau“. Labai liūdna, kad tokia daugybė žmonių nusikaltusį, teistą jauną žmogų mato kaip blogio įsikūnijimą, nepagydomą, beviltišką. Nesvarbu priežastys, socialinės aplinkybės, psichinės ligos... Vadinasi, vietoj kalėjimų jie siūlo iškart taikyt mirties bausmę, o dar geriau – linčą.
XXXTentacion likimas tapo dar viena proga diskusijoms apie ribą tarp žmogaus ir jo kūrinio, apie meną, sukurtą nusikaltėlio arba net nusikalstamomis priemonėmis. Įdomu dar ir tai, kad jaunajai kartai amoralus X elgesys nedaro visiškai jokio įspūdžio. Ar tiksliau – jo muzika jiems tokia artima, kad pateisina viską. Žiniasklaida apie X kūrybą rašė labai mažai – net ir albumų recenzijos prasideda ir baigiasi svarstymais, ar padoru žavėtis šia – akivaizdžiai talentinga – muzika, jei jos autorius mušė savo nėščią draugę. Absoliučiai be jokio radijo, „Spotify“ ir didžiųjų tinklalapių palaikymo, X pasirašė 6 mln. dolerių sutartį, du jo albumai debiutavo pirmose „Billboard“ sąrašo vietose, o jis tapo „SoundCloud“ repo kultine figūra, teturėdamas vieną oficialią savo fotografiją – iš kalėjimo.
Jo muzika labai įvairi, svyruojanti nuo nu-metal rėkimo iki švelnaus, liūdno, akustinio niūniavimo. Lyg atspindėtų antidepresantų kartos pojūčius. Jis nepaiso tradicinės dainų struktūros – dauguma atrodo tik pabandymai, eskizai, kuriuose susilieja emo, roko, R&B, metalo, repo įtakos. Ji tokia atvirai pikta ir atvirai liūdna, kad primena praėjusio amžiaus pabaigą su „Nirvana“ ir „Linkin Park“. Šis dramatizmas bei agresija akivaizdžiai rezonuoja su jo bendraamžiais (tuo buvo galima įsitikinti visai neseniai „Lofte“ apsilankiusio „Scarlxrd“ koncerte).
Prieš mirtį paties X sukurtame ir ką tik pasirodžiusiame vaizdo klipe jis lankosi savo paties laidotuvėse ir kovoja su „senuoju aš“. Norėtųsi, kad bent po mirties jis tokią teisę turėtų.
