Raminta intriguoja, kad jos pagalbininkais taps neeiliniai žmonės, kurių vaizduotė ir kūrybiškumas beribiai.
Jau skaičiuojame paskutines dienas iki vasaros. Tavoji paskirta koncertams ir muzikai?
Manoji paskirta įrašams, kūrybiniams darbams ir pasiruošimui vasaros pramogoms. Tokius darbus labiau įsivaizduoju žiemą, bet buvo labai intensyvus pavasaris!
Vadinasi, atostogų kol kas neplanuoji?
Atostogavau pusę metų. Dirbau, bet keliavau intensyviau nei paprastai. Žiemą aplankiau Gruziją, pavasariop koncertavau Prancūzijoje, lankiausi Šveicarijoje, trumpam užsukau pas lietuvius į Norvegiją, o visai neseniai teko keliauti automobiliu iki Olandijos. Tad, išsiilgusi darbų, vasarą leisiu Lietuvoje. Laukia dainų įrašai ir planuojame per vasarą nufilmuoti klipą.
Dažniausiai žiniasklaidoje galima sužinoti apie tavo muzikinę veiklą, bendrus planus su grupe, rečiau apie darbus, susijusius su teatro scena. Šiuo metu tavo sąskaitoje daugiau vaidmenų spektakliuose ar tavo sukurtų miuziklų?
Labai klaidingai įvardinau savo naują pasirinktą sritį – miuziklai. Iš tiesų tai netelpantys į miuziklo žanrą sceniniai kūriniai, artimi miuziklams. Ir sąskaitoje jų dar visai menkai. Bet nesiekiu bandelių kepyklos lygio, gaminu skanų, unikalų tortą savo klausytojams. Noriu supažindinti skaitytojus kiek plačiau su veikla, kuriai skiriu didžiąją dalį laiko.
Lygiai prieš metus baigiau kompozicijos studijas LMTA, o, įgijusi truputėlį aiškesnį supratimą apie muzikos kūrimo principus, gavau pasiūlymų kurti muziką kinui ir teatrui. Pirmasis mano darbas su režisiere Ieva Šakalyte – „Trys paros prie mylimosios durų“. Jautrus ir minimalistinis trumpametražis filmas su keista meilės istorija. Po kiek laiko gavau pasiūlymą kurti muzikinį takelį labai neįprasto žanro filmui „Spaudos fotografas“.
Na, o žiemą startavau teatrinės muzikos srityje, Kauno lėlių teatro scenoje buvo atliktas nuostabus kalėdinis spektaklis vaikams „Senelio lazda“ (A.Žiūrausko pjesė ir režisūra). Teatras ir kinas kaip saulė ir mėnulis – artimi ir visai nepanašūs vienu metu. O dar rašyti muziką vaikų spektakliui buvo labai geras išbandymas, supratau, kaip mano vizijos ir intuityvus kūrimas jungiasi su techniniais scenos sprendimais.
Na, bet čia nauja sritis, kurioje dirbu, šiuo metu vėl grįžau prie kino muzikos ir padedu Ričardui Matačiui bei operatoriui Adomui Jablonskiui su tyzerių arba trumpų filmukų garsų spalvinimu, kuriu muzikinius takelius.
Kuri ir chorams bei ansambliams?
Tai dar viena sritis, kurią labai mėgstu ir tobulinu, – kūryba natomis. Tai tarsi dar vienos kalbos mokslas. Labai mėgstu kurti muziką natomis chorams arba ansambliams, nuo to ir prasidėjo kūryba. Paskatinta dėstytojų, dalyvavau jaunųjų kompozitorių konkurse. Tai buvo pirmasis iki galo kruopščiai užbaigtas kūrinys natomis.
Kodėl pradėjai kurti sceninę muziką?
Mane paskatino patirtis ir dalyvavimas miuzikluose. Nors negaliu girtis ilgu sąrašu miuziklų, kuriuose dalyvavau, bet tie du, kuriuose atlikau pagrindinius vaidmenis, paliko man įspūdį ir norą sukurti magišką ir neapsakomai gerą pasirodymą. Pirmoji mano avantiūra buvo grįžimas į televiziją – „Romeo ir Džuljetos“ projektas. Jį laimėję kartu su Tadu Juodsnukiu atlikome vaidmenis visiems gerai žinomame Kęstučio Antanėlio miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Kartu vaidinę aktoriai labai skatino, palaikė ir gerąja prasme spardė mums užpakalius, kad taptume geresni. Ir su visais netikėtumais, su visais džiaugsmais tapome naujaisiais Romeo ir Džuljeta. Po savo mirties epizodo antrajame pasirodyme, nuėjusi į užkulisius, žliumbiau kaip maža mergaitė. Taip sureikšminau vaidmenį, kad net emocijų nebesulaikiau.
Antrasis miuziklas buvo trumpametražių miuziklų projekto miuziklas „Lelija“. Jame susipažinau su nuostabia režisiere ir patyriau, ką reiškia, kai kompozitorius neatlieka savo darbo iki galo arba jo negeba atlikti. Bet, be visų juodų ir baltų momentų, galiu pasakyti, kad vėl vaidinau mirštančią merginą ir vėl miriau scenoje.
Bet dar kartą kartoju – šioms patirtims esu labai dėkinga, nes tai įkvėpė, paskatino realizuoti savo idėjas. Šiuo metu džiaugiuosi savo kūrybiniu procesu ir labai labai tikiu, kad maždaug po pusmečio susitiksime naujame miuzikle. Garsiai svajoju, nes svajonės pildosi. Anksčiau ar vėliau.
Atrodo, kad apie miuziklus gali papasakoti nemažai įdomių dalykų, juk puikiai žinai ir jų kūrimo užkulisius...
Miuzikluose išmokau kelias nepamirštamas pamokas, kuriomis dažnai pasinaudoju įvairiose gyvenimo situacijose. Viena taisyklė – kad visi žmonės, dirbantys miuziklo statymo procese, svarbūs – nuo režisieriaus iki valytojos. Betarpiška pagarba vieno kitam sukuria gerą darbinę atmosferą. Kita taisyklė – kai būni ant scenos, visi tavęs nekenčia (čia kai nori geresnio garso, patogesnio kostiumo, pataisyti grimą). Ir pati svarbiausia taisyklė – viskas praeina.
Sakau tai pusiau juokais, bet dirbama su daugybe skirtingų žmonių išmokau, kad humoro jausmas atpalaiduoja visus ir pagerina darbo kokybę. Bet su visais vargais ir sunkumais kartojame ir norisi kartoti šiuos pasirodymus, nes, vykstant veiksmui, grojant muzikai, tu gali perduoti žinutę klausytojui, gali su juo pabūti nuoširdus, nes bendrauji su juo muzikos kalba.
Esi pristačiusi naują žanrą Lietuvoje – trumpametražį miuziklą. Koks tai žanras ir kuo tave taip sužavėjo? Veikiausiai papasakoti istoriją per trumpą laiką – nemenkas iššūkis...
Įsitikinau, kad trumpametražis miuziklas yra kur kas sunkesnis žanras nei įprastos trukmės miuziklas. Juk per 20 min. išplėtoti istoriją, išdainuoti ir pajausti, perduoti klausytojui yra labai sunku. Bet kartu žiūrovas patiria malonumą, kuriuo mėgaujamės visi, – greita, koncentruota informacija. Tikiu, kad nėra žmogaus, kuris perskaitytų visus iš eilės portalo straipsnius – jis atsirenka. Trumpametražį miuziklą irgi daugiau matau kaip pilno kūrinio trumpą pristatymą. Kaip operos turi uvertiūras, taip miuziklai – trumpas versijas.
Dar viena tavo širdžiai miela sritis – pedagogika. Ar tiesa, kad vasarą sujungsi dvi sau mielas veiklas – pedagogiką ir kompoziciją – bei pasirodysi dar vienu amplua – vasarą būsi vaikų stovyklos meno vadovė?
O taip. Nuo pirmo kurso dirbau pedagogikos srityje, kiek spėjau. Ne nuo pirmo kurso, nuo 12 klasės. Bebaigdama muzikos konservatoriją, mokiau privačiai vokalo ir turėjau Ukmergėje chorą. Paskui Vilniuje dirbau darželio muzikos mokytoja, paskui „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje solfedžio mokytoja, privačiai dėsčiau įvairias muzikos disciplinas. O po praeitos stovyklos pirmo kurso studentams aktoriams pusę metų dėsčiau papildomą užsiėmimą – garso vaidybą. Manau, šią discipliną plėtosiu ir transformuosiu į kūrybinių dirbtuvių formą.
Ką veiksite su vaikais?
Jau nuo birželio 26 d. susitiksiu su vaikais stovyklose – kursime, mokysimės kurti mini miuziklus. Kursime kartu. Nuo pradžių iki galo su vaikais galvosime temas, dainas ir statysime pasirodymus. Praeitais metais dalyvavau šioje stovykloje kaip svečias, ją vedė Vidas Bareikis, o šiemet kviečiu vaikus į savo kuruojamą stovyklą, kurios organizatorius Vytautas Kernagis, tiksliau – Vytauto Kernagio fondas (daugiau informacijos: www.kernagis.lt).
Stovyklose paskaitas skaitys ir daugiau charizmatiškų žmonių?
Kiekvieną vakarą turėsime svečią – žinomą asmenybę iš muzikos ar teatro srities (Vidas Bareikis, Jurga Šeduikytė, Baltas Kiras…). Vieną iš vakarų keliausime į „įspūdžių žygį“ su nuotykių turizmo vadovu Kastyčiu Kvietkausku... Neišduosiu visų pavardžių, sąraše ne tik įvairūs muzikantai, bet ir garsūs komikai, šokėjai ir visuomenininkai, kurių kiekvieno patirtis yra be galo svarbi ir įdomi.
Man labai pasisekė, kad paauglystėje susipažinau su labai įspūdingomis asmenybėmis – Tomu Krivicku-Psichu, Egle Mickevičiene. O čia vaikai gaus akivaizdžią progą pabūti su spalvingų patirčių asmenybėmis. Vieta – Pavarių kaimas Anykščių rajone – stebuklinga. Gamtos apsuptyje pabūti savaitę ir dar tarp žvaigždžių... Aš net pati jiems pavydžiu.
Tavo grupės nariai – tavo bendraminčiai. Atrandate vis daugiau bendrų veiklų?
Mes nors ir esame septyni, vis dažniau ne tik dirbame ir grojame kartu, bet ir leidžiame laisvalaikį. Planuojame pažaisti dažasvydį, prieš porą mėnesių kartu klausėmės gongų garsų. Vasarą taip pat kviesiu savo muzikantus į stovyklą, tad instrumentalistų mūsų savaitėje irgi netrūks.
O ar pati vaikystėje buvai išvykusi į panašias stovyklas?
Buvau AGATA organizuojamoje stovykloje. Bet, kiek pamenu, ji vyko kur kas trumpiau nei ta, į kurią vaikus kviečiu šią vasarą. Aš pati labai mažai dalyvavau stovyklose. Viena iš įsimintiniausių – pirmoji stovykla Kunigiškių kaime prie pat jūros. Ten ir sužinojau, kas per daina yra „Santechniku aš dirbu Ukmergėj“.
