R.Kudriašovas Zakristijono partiją su pertraukomis atlieka nuo 2013-ųjų, kai Liverpulio filharmonijoje buvo nutarta apie vieną garsiausių pastarųjų dešimtmečių baritonų – Bryną Terfelį -, ir dar porą scenos žvaigždžių sutelkti jaunų artistų komandą ir pastatyti „Toską“. Sėkmingas pastatymas kartotas kas dvejus metus, vos prieš savaitę Abu Dabio festivalyje su baritonu iš Lietuvos „Toskoje“ dainavo Skarpiją atliekantis Brynas Terfelis, Latvijos sopranas Kristine Opolais, italų tenoras Vittorio Grigolo. Operos įžymybės žavėjo profesionalumu ir skatino temptis, po pauzių vis kartojamas vaidmuo pačiam Romanui skleidėsi naujomis spalvomis, užtat dabar nekantru repetuoti ir atlikti jį Vilniuje. Tai bus pirmas jo bendras darbas su Vilnius City Opera, režisiere Dalia Ibelhauptaite ir valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu maestro Gintaro Rinkevičiaus.
Romanas Kudriašovas – jau antros kartos lietuvių operos solistas, įžengęs į svarbiąsias pasaulio operos scenas ir ten vis labiau įtvirtinantis savo vardą.
– Romanai, apie jus Lietuvoje žinome palyginti mažai: dabar dirbate Didžiojoje Britanijoje, prestižiniame Glyndebourne’o festivalyje, studijavote, tobulinotės ir Lietuvoje, ir svetur. Iš kur esate kilęs, kada jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Gimiau ir augau Klaipėdoje, muzika mano gyvenime atsirado labai anksti – nuo kokių penkerių. Prieš eidamas į pirmą klasę, lankiau paruošiamąją mokyklėlę, kur mokiausi anglų kalbos, šokio, – tėvai tiesiog taip norėjo užimti vaiką. Mokykloje, kai buvau šešerių, ėjau į chorą. Po tėvų susirinkimų pradinukai rengdavome kažkokius pasirodymus. Ten jau mane statydavo ir vieną dainuoti, o aš, žinoma, nesuprasdavau, kad tai kažką reiškia. Atrodydavo: koks skirtumas, ar stovėti vienam, ar kolektyve su klasiokais? Po to, matyt, kažkas buvo atėjęs į mokyklą ieškoti muzikai gabių vaikų. Muzikos mokytoja Raimunda Kruvelienė pasiūlė mane – buvo pastebėjusi, kad turiu reikalingus duomenis ir galėčiau lankyti muzikos mokyklą. Ten tėvai pradėjo leisti nuo septynerių. Taip su muzika ir nebesiskyriau.
– O kada pajutote, kad jūsų instrumentas ir pašaukimas – vokalas?
– Gal jau įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje. Prieš tai Klaipėdoje mėgėjiškai dainavau, konservatorijoje mokiausi dainavimo papildomai. Bet esu Ožiaragis – rimtas ir kategoriškas, todėl man reikėjo įsitikinti, kad turiu pakankamai gerą balsą, kad galiu siekti jį tobulinti tiek, kad balsas taptų mano profesija. Pirmame kurse supratau, kad taip, save matau šiame kelyje, aplinkiniai mane mato jame taip pat. Apsisprendžiau ir daugiau nebegalvojau.
– Kada pirmąsyk išvykote svetur?
– Po antro akademijos kurso vasarą su kursioke Milda Tubelyte (ji dabar dirba Vokietijoje) pirmą kartą išvažiavome į Vokietiją – Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalis rinko dainavimo studentus iš Vokietijos, Rytų Europos į taip vadinamą vasaros akademiją-chorą. Į jį patekusieji turėjo mėnesį praleisti Vokietijoje, koncertuoti, ruošti įvairias programas. Juos įvertina, net duoda nediduką honorarą. Buvau atrinktas ne tik į chorą, bet ir dainuoti solo vienoje tos vasaros oratorijų. Abu su Milda jauni, vos po antro kurso, dainuojame solo Vokietijoje! Tai buvo didelis dalykas. Kai pamatai vakarietišką aplinką, gerai suvoki, kokio išsilavinimo mums trūksta namie, ko dar reikia mokytis.
Trečiame kurse pagal Erasmus programą išvažiavau į Didžiąją Britaniją. Paragavęs įvairios duonos – mokslų skirtingose šalyse, supratau, kad ir toliau norėsiu išvažiuoti. Užtat dar studijuodamas Vilniuje stojau magistrantūrai į dvi vietas Kardife, Velse – koledžą ir Tarptautinę dainavimo akademiją. Į abi ir įstojau, bet studijos pasirodė brangokos. Stipendija, jei ją gautum, padengtų tik dalį studijų kainos, o dar reikia pinigų pragyventi. Tada man jaunam, 22-ejų, pasirodė, kad niekaip negalėsiu, nesugebėsiu išsiversti.
Tuo metu buvo nemažai projektų su tuo pačiu Vokietijos choru, keliaudavome po tą šalį savaitę, kartais – ir dvi kas porą mėnesių. Vėlgi mano kolegė ir artima draugė Milda Tubelytė ruošėsi stoti į Hamburgo aukštąją muzikos ir teatro mokyklą. Pagalvojau: važiuoju kartu. Abu ir įstojome. Choro vadovas, dirigentas Rolf Beck, kuris tuo metu buvo ir Šlėzvigo-Holšteino festivalio intendantas, o tai – labai svarbios pareigos, parašė žinutę: „Labai sveikinu įstojus, aš jums abiems gavau studijų Vokietijoje stipendijas“. Tokiu būdu per vieną dieną buvo išspręsti visi metų klausimai – tiek finansiniai, tiek mokslų pasirinkimo. Likimas nusišypsojo.
– Mokytis sunkiau nei Lietuvoje?
– Daug sunkiau. Visų pirma dėl to, kad mokytis teko vokiečių kalba, kurios tik atvažiavęs nemokėjau, nes mokykloje buvo dėstoma anglų. Teko greitai ją išmokti. Lietuvoje buvome įpratę imti dvi tris arijas, kažkiek dainų ir visą pusmetį jas zulinti, tobulinti. O Vokietijoje, būdavo, savaitę intensyviai padirbi ties dviem trimis arijomis, o dėstytojas sako: „Gerai. Ką atneši kitą savaitę?“ Kaip? Juk visas repertuaras išsemtas. Tada per savaitgalį greitai mokaisi naujus kūrinius, savaitę padirbi, o po to – vėl tas pats: „Puiku. O ką atneši kitą savaitę?“ Jokių progų sustoti. Jei pamini, kad tą patį, išgirsti: „Aišku, pats gali tobulintis toliau, bet aš apie šitą ariją jau pasakiau viską, ką norėjau. Reikia kažko naujo.“ Užtat po to surinkti koncertinę rečitalio programą – visiškai jokių bėdų.
– Vokietijoje per porą metų baigėte magistro studijas ir tada…
– …grįžau į Lietuvą. Į koncertus, projektus Vokietijoje jau keliaudavau iš čia. Tęsiau dainininko kelią – važinėjau po perklausas ir po truputėlį rinkausi darbus, dainavau vienoje operetėje muzikiniame teatre Klaipėdoje. Tada nusprendžiau, kad reikia kažkur pasimokyti – galbūt privačiai, nes porą metų praleidęs be studijų jaučiau, jog reikia profesinės patikros arba, kaip mes sakome, serviso aptarnavimo.
Man taip bemąstant, atėjo laiškas iš Kardifo, tos pačios Tarptautinės dainavimo akademijos, į kurią jau buvau įstojęs. Laiškas klausė, ką ketinu veikti ateinančiais metais – jie gavo didesnį finansavimą ir domisi, ar nenorėčiau atvažiuoti studijuoti. Mano minčių ir laiško sutapimas buvo neįtikėtinas. Buvo liepos mėnuo, o rugsėjį išvažiavau studijoms. Metus mokiausi pas nuostabų dėstytoją Dennis O'Neil, studijoms buvau gavęs stipendiją iš Tarptautinių operos apdovanojimų (International Opera Awards) fondo. Dėstytojas man buvo didelis atradimas – ne tik puiki jo darbo metodika, investavimas į studento asmenybės tobulėjimą, pasitikėjimą savimi. Jis turėjo puikių kontaktų Didžiojoje Britanijoje. Tie metai man buvo nuostabūs.
Po to gavau progą padirbėti Italijoje su žymiais italų pedagogais, dirigentais, išvykau į Londoną, Nacionalinę operos studiją. Joje yra tobulinusis Justina Gringytė. Ten praleisti metai taip pat buvo itin naudingi, važinėjome pasirodyti į keletą šalies teatrų, o studijos – labai intensyvios: kaip sakoma, įmeta galva pirmyn, ir – išplauksi arba ne. Bet tai labai primena tikrąjį operos pasaulį, dėl to buvo labai naudinga.
Po stažuotės iškart gavau pasiūlymą vasarą dirbti Glyndebourne’o festivalyje. Ten ruošiau Grafo vaidmenį Mozarto „Figaro vedybose“ – pagrindiniam solistui susirgus, būčiau ėjęs dainuoti spektaklio. Tas pasiūlymas buvo labai didelis karjeros šuolis, nes šis festivalis – labai aukštos kokybės, net dviejų žodžių rolei vyksta didžiulė atranka. Pasibaigus vasarai ir kontraktui, nusprendžiau vėl pagyventi Lietuvoje, paskui grįžau į Didžiąją Britaniją. Dabar penkis su puse mėnesio dirbsiu Glyndebourne’o festivalyje, rengsiu keletą vaidmenų. Vieną jų – Ceremonijų meistrą Jules Massenet operoje „Pelenė“ jau esu dainavęs praėjusį rudenį, kai su Glyndebourne’o turu važinėjome po šalį, rengiu Fiorelo vaidmenį Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, dar vieno darbo kol kas negaliu atskleisti, nes jis dar nepaskelbtas.
– Kas jums yra profesinis autoritetas, kuriuo atlikėju žavitės?
– Jis – ne visai to paties repertuaro dainininkas, bet labai žaviuosi Brynu Terfeliu. Gal dėl to, kad su juo teko susipažinti artimiau statant operą „Toska“. Jo dainavimu žavėjausi nuo studijų laikų, vėliau susižavėjau ir labai atvira bei šilta asmenybe, tvirta ir man suprantama darbo etika. Žmogus, ne vieną dešimtmetį būdamas vienu žymiausių baritonų operos pasaulyje, į kiekvieną repeticiją ateina labai rimtai pasiruošęs ir visada, kai reikia, visu balsu dainuoja. Operos pasaulyje, o ypač – tarp gerai žinomų dainininkų – yra gerai žinomas reiškinys dainuoti pusbalsiu daugumą repeticijų ir taupyti balsą iki pat generalinės repeticijos. O būna, kad ir iki pat premjeros neišgirsti pilno dainininko balso. Tada, žinoma, ir kolegoms nėra smagu, nes nežinai, ko tikėtis. Bent porą dienų iki premjeros reikėtų visiems vieniems kitus išgirsti, prisitaikyti ausis. Ypač – jei dainuoji duetu su tuo atlikėju. Brynas visada šimtu procentų save investuoja repeticijose, nesuserga jokiomis žvaigždžių ligomis.
– Gal turite kokių nors paslapčių, talismanų, kaip tramdote jaudulį prieš kopdamas į sceną?
– Žinoma, jaudulį, didesnį ar mažesnį, jaučiu visada. Tiesą pasakius, neturiu jokių talismanų ar prietarų jam išvaikyti, bet visuomet prieš pasirodymą darau kvėpavimo pratimus, kad nusiraminčiau, medituoju. Dažniau pasirengimas ir būna toks pats – joga, mankšta, kvėpavimo pratimai, kurie padeda tiek techniškai, tiek psichologiškai pasirengti dainuoti.
– Kaip esate nusiteikęs prieš pasirodymus Vilniuje?
– Jaudulys bus, bet jis – malonus. Dar spėsiu prisitaikyti prie naujų partnerių, pajusti, koks Zakristijonas turi būti šiame operos „Toska“ pastatyme. Šis vaidmuo, nors ir ne pats didžiausias, man mielas ir įdomus, seniai paruoštas ir vis kartojamas. Kadangi neseniai Abu Dabyje rodėme tik vieną spektaklį, nedavė ramybės noras dar sykį eiti į sceną, dar kartą pabandyti leisti vaidmeniui galbūt dar kažkur kitur nuvesti. Tai ir nutiks su Vilnius City Opera Lietuvoje.
