Su Dalia kalbėjome praėjus vos 24 valandoms nuo bilietų pardavimo pradžios, o jau užrašant interviu vietų į išskirtinį vakarą buvo nebelikę. Kokie jausmai, matant tokį susidomėjimą, užplūsta pačią režisierę ir prodiuserę?
D. Ibelhauptaitė: „Pirmiausia esu labai sujaudinta, jaučiuosi labai mylima ir įvertinta. Visada sakiau, kad pirkdamas bilietą, eidamas žiūrėti tavo darbo, žmogus parodo savo meilę, pasitikėjimą ir tai, kad jam tavęs reikia. Reikia to, ką darai. Todėl tokia banga, žmonių reakcijų antplūdis, parduoti visi bilietai, į tokią sudėtingą operą... Tai parodo, ko mes verti, kad mūsų pasiilgo, kad Lietuvoje mūsų reikia. Esu tikrai sujaudinta ir dėkinga už palaikymą per visus tuos aštuoniolika metų nuo 2006-ųjų. Tai fantastiška dovana...“
Kaip vėliau šiame interviu sakys pati Dalia – sunkiausia būti mylimu namuose. Tą patvirtinti gali tiek VCO solistai, tiek ir ji pati, paskutinius kelerius metus įsitvirtinusi kūrybinės prodiuserės pareigose Holivude. Pradėjusi dirbti kartu su vyru Dexteriu Fletcheriu, šiandien D. Ibelhauptaitė turi pasirašiusi savo individualias sutartis dėl šešių skirtingų filmų projektų. Tarp jų – vesternas, miuziklas, sporto drama ir net du 150 milijonų biudžetą skaičiuojantys grandioziniai filmai. Kai kurie jų yra pačiose ankstyviausiose kūrybos stadijose, kiti jau turi patvirtintus scenarijus. „Tai, ką dabar darau, yra aukščiausia kada nors lietuvio prodiuserio užimta pozicija A klasės Holivudo filmuose ir produkcijoje. Mano pavardė turi ne tik atskirą eilutę, bet ir visą atskirą kadrą pagrindiniuose titruose“, - šypsosi Dalia. Ji priduria, jog tokie masteliai labai padeda atskirti pačius svarbiausius dalykus ir nuspręsti, kas šiuo metu svarbiausia, bei visiškai pakeičia darbo tikslus:
„Dabar man svarbu atkreipti visos Lietuvos dėmesį į tai, ką turime geriausio pasauliniame kontekste. „Pakartojimo nebus“ yra moralinis įsipareigojimas ir duoklė Lietuvai, atvežant tuos kūrinius, už kuriuos mūsų solistams atsistojusi ploja ir juos myli viso pasaulio publika. Dabar noriu daryti dalykus, kurie būtų prasmingi ir taps mūsų kultūros istorija. Save matau, kaip kūrybinę VCO superprodiuserę, kuri dės visas pastangas surinkti geriausia, ką turime, lyg nacionalinę olimpinę komandą, ir su ja pristatys kūrinius, kurių Lietuvoje galbūt net nesame girdėję, ar su VCO nebūtume pasiryžę daryti pilnakraujo pastatymo. Svarbiausia išliks tai, ką akcentuodavome visada: įvertinti mūsų žvaigždžių pasiekimus ir šalia jų matyti jaunąją kartą.
Mūsų reiškinys, užgimęs Kongresuose, turi tęstis ir tikiu, kad žmonės pamils šį naują formatą. Tai nebus „plikas“ koncertas, vis tik atsiras tame ir teatro, kūrybiškai išnaudosime erdvę, esamas galimybes, tačiau ar tai bus Dalios Ibelhauptaitės režisuota „Salomėja‘? Ne. Bet ar tai bus „Salomėja“, kurią Dalia surinko iš mažų dėlionės gabalėlių, kad ji iš viso įvyktų? Taip. Bet Lietuvai ir nereikia Dalios „Salomėjos“, dabar jai reikia Asmik ir Kosto „Salomėjos“ ir tai, kad aš galiu juos visus tam vienam vakarui surinkti, atvesti iki pat durų ir išleisti į sceną, yra didžiausias pasiekimas. Nes kai kurių iš jų grafikai yra užpildyti iki 2029 metų!“
Dalia sako šiuo metu Lietuvoje neturinti kur režisuoti, nes naujoji LVSO koncertų salė yra visiškai nepritaikyta teatrinei veiklai, o ir solistai nebeturi tiek laiko repeticijoms, jog būtų galima rengti naujus pastatymus:
„Mes nesame konkurencingi su (šiuo atveju) Asmik ar Kosto sutartimis užsienyje, negalime nei kelias savaites repetuoti, nei rodyti dešimties spektaklių. Reikia prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir pastoviai keistis, išlaikant aukščiausią kokybės vertikalę. Taip mes, reaguodami į visas mus supančias aplinkybes, suprantam, kad šiandien toks ciklas, kaip „Pakartojimo nebus“, yra svarbiausia, ką galime nuveikti, lyg užtvirtinant jaunimui ir ateities kartai tą Lietuvos operos aukso dešimtmetį.
Tuo pačiu žemai lenkiu galvą prieš Gintarą [Rinkevičių]. Eimuntas Nekrošius man yra pasakęs, jog pats turi pasistatyti namą savo kūrybai, nes niekas kitas tau jo nestatys. Per savo užsispyrimą, tikėjimą, Gintaras tą padarė. Dabar turime vietą su geriausia akustika Lietuvoje ir tai taip pat mums užduoda visiškai naują veiklos kampą, siekiant tą skambesį išnaudoti būtent geriausių šalies balsų pristatymui. Be to, naujasis ciklas bus galimybė išgirsti talentus ne po vieną, o jų dermę tam pritaikytoje salėje.“
Iš tiesų, paskutiniais metais galime skaityti ir stebėtis, svarbiausiuose operos festivaliuose ir scenose kartu pagrindiniuose vaidmenyse pasirodant jau net ne po vieną lietuvių menininką. Asmik Grigorian ir Violeta Urmana, Aušrinė Stundytė ir dirigentė Milda Gražinytė – Tyla, ar nuolatiniais Brėgenco, įspūdinga scena ant vandens pasižyminčio, festivalio svečiais tapę Kostas Smoriginas ir Edgaras Montvidas, ir sąrašas vis tęsiasi... Dalia buvo vienas iš nedaugelio žmonių, galėjusių stebėti lietuvių pasiekimus svetur, kol Lietuvoje tris metus priverstinai teko stabdyti veiklą dėl Kongresų salės remonto. Kaip tai pakeitė jos pačios žvilgsnį?
D. Ibelhauptaitė: „Tie metai suteikė galimybę peržvelgti ir nueitą kelią, ir dabartį. Tai yra nerealu, kad mūsų žmonės įsitvirtino ir tapo „šventine kasdienybės dalimi“ didžiausiose pasaulio scenose. Nėra taip, kad jie kartą sudainavo ir daugiau nebuvo pakviesti. Mes kalbame apie kelionę per visas svarbiausias scenas, užpildant jas pagrindinių vaidmenų atlikimu. Pavyzdžiui paskutinį sezoną Covent Gardene visi didieji spektakliai buvo lydimi bent vieno lietuvio pagrindinėje rolėje. Visą sezoną! Mūsų solistai pasitiki savimi ir, svarbiausia, suteikia aukščiausią vokalo ir aktorystės kokybę, šiandien matomą pasaulio operoje.
Po Asmik „Madam Butterfly“ pasirodymo Metropolitene skaitau „The New York Times“. Jie rašo, kad yra apakę nuo aktorinio detalumo, gelmės, kompleksiškumo lygio ir tokių dalykų seniai, o gal ir niekada, nematė Niujorko scenoje... Tai yra tikrai labai daug. Perskaičiusi aš verkiau, nes tai buvo mūsų darbo, mūsų mokyklos patvirtinimas. Įdirbis, kokybė, gelmė, kiek žmogus išsineša po to, kai tu į jį pasodini tiek daug, yra labai jautru. Juk sodindamas niekada negali žinoti, kiek tų sėklų išdygs... O kiek žmonės dar tada 2006 m. juokėsi ir tyčiojosi, kai išgirdo, kad Dalia liepė solistam eiti į sporto klubą, atrodyti kaip modeliams, dirbti kaip kino aktoriams. O dabar – štai, jie visi, augę su mumis, turi tą aktorystę, taip reikalingą 21 amžiaus operos solistui.
Ar kalbėtume apie tuos, kurie su mumis augo nuo pradžių, kaip Asmik, Edgaras, ar tuos, kurie į užsienį išvyko patys ir jų visada ieškojome, išsikėlę uždavinį nepamiršti Lietuvoje, pavyzdžiui Aušrinė Stundytė, Almas Švilpa, Justina Gringytė ar šiuo metu stebuklus sudėtingiausiose Richardo Wagnerio partijose daranti Vida Miknevičiūtė... Lygiai kaip Tadas Girininkas, Rafailas Karpis, dažnai ryškiai spindintys ir Lietuvoje... Visi jie dabar pasiekė brandą, yra puikiai matomi ir vertinami.
Iš kitos pusės, per tuos tris metus supratau ir tai, ką reiškia būti įkvėptam, matydama vis daugiau gražaus jaunimo sekančio vyresniųjų keliais. Jau yra ryški nauja lietuvių operos karta, kuri ar buvo su mumis VCO ansamblyje kaip LMTA studentai, ar tiesiog vaikščiojo į spektaklius, matydami, kaip auga vyresni kolegos. Jie užaugo drąsesni, žiūrėdami ir galvodami: ir aš taip noriu! Dabar matau Gabrielę Kupšytę Covent Gardene, Žilviną Miškinį Vokietijoje, Karolį Kašiubą ir daugelį kitų užsitikrinant savąsias pozicijas.“
Žvelgiant į visos šalies atlikėjus apimantį ryškų judėjimą pirmyn, kaip ir lietuviškojo kino, vizualiųjų menų atstovų pasiekimus, reiktų dažniau prisiminti, jog už jų pasiekimų stovi daug žmonių ir įdėto nuoseklaus darbo. Apie tai vis garsiau ir dažniau kalbame, tačiau ar tikrai užfiksuojame? Pati Dalia visuomet prisimena savo patirtį, „augant“ Jaunimo teatre. Čia ji praleido savo jaunystę, stebėdama Dalios Tamulevičiūtės vadovavimą ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos magijos atsiskleidimą. Su šypsena prisimena savo pareigas teatre – pusantrų metų pedagoginės dalies vedėja ir pusė metų paaukštinimo į muzikinės dalies vedėją:
„Mes dažniau žinome režisierius, vadinkime juos statytojais, kurių darbo pagrindas yra atskirų spektaklių sukūrimas. Jie šiuo metu yra ir vakarų operos pasaulio pamatas. Tačiau yra ir kitas tipas, kurio pavyzdžiu man visuomet buvo D. Tamulevičiūtė. Tai – ugdytojas. Ar be jos būtų buvęs Nekrošius? Ne. Ar be jos būtų toks Jaunimo teatras, koks buvo tada ir toks, į kokį jis išaugo šiandien? Ne. Mano darbas su VCO yra tiesiogiai įtakotas patirčių Jaunimo teatre.
Man labai svarbu, kad solistai ir šiandien su manimi susitinka po savo premjerų, ar paskambina ir, žinokit, jie neklauso pagyrimų, jie klausia, kas buvo blogai, ką galima padaryti geriau. Tada tu supranti, kad dėl šios savybės jie ir yra ten, kur yra, - nes jiems įdomu, kas blogai ir svarbu, kaip dar tobulėti. Žinoma, brangu ir tai, kad jie ir toliau pasitiki manimi.
Atskleisiu vieną dalyką: per tuos aštuoniolika metų mačiau ir supratau, kad jiems visiems, nesvarbu, kokio dydžio ir masto scenose būtų pripažinti, didžiausią jaudulį kelią išėjimas į Vilniaus Kongresų sceną. Mes čia esame matę daugiausiai nervų, ašarų ir baimių, nes nėra nieko sunkiau, nei būti mylimu namuose. Ar patikėti, kad esi čia reikalingas.“
