„Jei nori išlikti, turi plėstis ir keistis, nes pati metalo subkultūra traukiasi, mažėja grupių ir festivalių“, – vienoje iš „Devilstone“ vykusių diskusijų sakė festivalio organizatorių atstovas. „Meluoji!“ – riktelėjo kažkas iš publikos. Metalo subkultūros atstovai yra tikrieji konservatoriai. Niekas jų nenervina taip, kaip pokyčiai. Todėl festivalio „Devilstone“ padėtis ypač įdomi: atsiradęs kaip metalo muzikos fiesta, dabar jis yra virtęs rokenrolo, alternatyvios muzikos švente, kurioje metalistų jau atrodo mažiau nei „tos kitos“, šviežios, jaunos, „hipsteriškos“ ar tiesiog jokiai subkultūrai neatstovaujančios publikos.
„Pasikeitė publikos tipas“ – liūdnai konstatavo diskusijos dalyvis. Taigi – nebėra grynumo, nebesi vien tarp savų, belieka arba išmokti prisitaikyti, arba pasipiktinti ir nebevažiuoti kaip kita diskusijoje pasisakiusi klausytoja. „Jau 5 metus čia nebevažiuoju. Šiemet atvažiavau vien dėl „Watain“. Bet norėčiau, kad jūs tokių grupių išvis neatvežtumėt ir man išvis nebereiktų čia važiuoti“, – sakė ji.
Patys organizatoriai pripažino galbūt nuklydę jau kiek per toli nuo savo kelio: ypač daug kritikos gauna iki paryčių elektroniniais bumčikais šokdinantis „Lizdas“. Tragikomiškai atrodo ir prie pagrindinės – metalo – scenos įrengtas IQOS (kaitinamojo tabako sistemos) lounge‘as su powerhitradio‘iška muzikėle.
Vis dėlto, mano manymu, tokios kultūrinės sandūros yra įdomiausia ir vertingiausia „Devilstone“ dalis. Nesveika ir neproduktyvu sėdėti savo uždarame žanro burbule. Susidūrusios keičiasi abi pusės, ir tai nebūtinai reiškia susiliejimą ar išnykimą. Galbūt kaip tik – naujus ryšius ir buvimo formas.
Neabejotinai labiausiai festivalyje nuskilo jaunai lietuvių muzikos grupei „Egomašina“. Jie ką tik išleido debiutinį albumą „id“, įkvėptą skeitparkų ir dviračių. Ta proga buvo pakviesti pagroti prie „Devilstone“ įrengtos riedlentininkų rampos. Šis pasirodymas, mano liūdesiui, net nebuvo įtrauktas į programą. Tačiau kitą dieną organizatoriams teko skubiai galvoti, kuo pakeisti neatvykusią rusų grupę „Buerak“ – taip mažai dar kam žinoma sintezatorinio garažinio roko grupė „Egomašina“ gavo progą sugroti headlinerių laiku – 01:00 val. nakties. Jokia lietuviška grupė festivalyje dar nėra turėjusi tokio šanso. Ir „Egomašina“ nenuvylė: nauji ir jau esami fanai riedėjo riedėjo išlipt nenorėjo jų nostalgišku ir futuristišku ritmu.
Šiemet festivalyje turėjo groti net keturios rusų grupės – puikus sprendimas, atitinkantis dabartines įdomiausios alternatyvios muzikos kryptis. Tačiau, deja, iš keturių sugrojo tik dvi su puse. Praleidę skrydį neatvyko postpankai „Buerak“ iš Novosibirsko. Užtai jie pažadėjo greitu metu surengti nemokamą koncertą Lietuvoje.
„Shortparis“ iš Sankt Peterburgo atvyko, tačiau pasirodymas buvo komplikuotas: soundchekas užtruko trigubai ilgiau nei planuota, dėl to grupė buvo paprašyta sutrumpinti savo koncertą (manyčiau, didelė organizatorių klaida). Nepatenkinti atlikėjai keliskart nutraukė pasirodymą ir spardė mikrofonų stovus. Ši įtampa tik dar labiau įelektrino teatrališkus šokius ir modernios rusiškos dvasios kupiną muziką. Man tai buvo įdomiausias festivalio koncertas, atspindintis dabartinės Rusijos muzikos scenos ypatybes: viena vertus – aroganciją, kita vertus – išskirtinį originalumą, kuriamą modernizuojant, karnavalizuojant savo šalies meninius ir politinius bruožus.
Aštriais lediniais klyksmais daugeliui įsiminė duetas iš Maskvos „Ic3peak“. Raganiškos elektronikos žvaigždės (nes susilaukė politinių sankcijų) vos prieš porą mėnesių jau buvo groję Vilniaus klube „Kablys“. „Pinkshinyultrablast“ iš Sankt Peterburgo grojo liūdnesnį nei mums įprasta dream pop ir įsiminė intravertiška, bet ekspresyvia vokaliste.
Moterų lyderių šiemetiniame festivalyje buvo iš tiesų nemažai: lietuviai „Phrenetix“, atmosferinio doom kūrėjai „Messa“ iš Italijos, melodingieji „Gold“ ir kt. Be dviejų minėtų rusų grupių, įsiminė belgų „Whispering Sons“ charizmatiška vokalistė: eilinis, dabar visur populiarus postpankas tapo ypatingas būtent dėl jos žemo balso ir stiprios energetikos. Ši grupė atstovauja dabar itin sustiprėjusiai Belgijos alternatyvios muzikos scenai (daug ką nustebino anksčiau „Devilstone“ groję „Brutus“, „Kapitan Korsakov“ ir kt.) – šiai temai buvo skirta ir viena iš festivalio diskusijų, galbūt bandant Lietuvai kelti mažos Belgijos pavyzdį.
„Whispering Sons“ atspindėjo ir dar vieną festivalyje ryškią tendenciją – 8 dešimtmečio britų grupės, postpanko pionierių „Joy Division“ įtaką (dar akivaizdesnis pavyzdys – švedai „A Projection“). Ši trumpo ir tragiško likimo grupė dabar išgyvena kažkelintą renesansą: daugybė atlikėjų iš jos mokosi ir skambesio, ir įvaizdžio, ir ypač judėjimo scenoje – nekontroliuojamos kūno kalbos.
Nors postpankas beveik visada malonus ausiai, festivalyje jo buvo gal net kiek per daug. O tiksliau sakant – per daug standartinio, žanrinio skambesio. Žinoma, visa metalo subkultūra paremta griežtų žanro rėmų paisymu, tačiau „Devilstone“ juk nori iš to vaduotis. Egzotiškumu išsiskyrė japonai „Kikagaku Moyo“, groję mums įprastą psichodeliką su Tolimųjų Rytų aidais. Avangardiškai skambėjo triukšmingas gitaras su šaižiu džiazo saksofonu derinę danai „Narcosatanicos“.
Ypač džiugu, kad šiemet buvo pakviesta iš pirmo žvilgsnio festivaliui netinkančių lietuvių grupių. „Arklio Galia“ su savo ironijos ir autoironijos centrifuga visiškai ištaškė ne vienai festivalio grupei būdingą susireikšminimą ir rimtumą. Pagaliau Lietuvos publika atrodo subrendusi geram humoro jausmui muzikoje: juo pasižymėjo beveik visos grojusios lietuviškos grupės: „Timid Kooky“ „Sheep Got Waxed“, „shishi“ ir ta pati „Egomašina“.
Rimtumo apoteozė buvo abu metalo scenos headlineriai – vokiečiai thrash metalo klasikai „Sodom“ ir „Watain“ – vieni iš Švedijos black metalo scenos lyderių. Paprastai butaforija muzikoje mane atstumia, tačiau nuo „Watain“ pasirodymo buvo sunku atplėšti akis ir ausis (tiesa, ausys per prievartą buvo atplėštos bent kelis kartus sutrikus elektros tiekimui). Satanistine ideologija ir laistymusi krauju garsėjanti grupė scenoje išnaudojo šešis propano dujų balionus – degė visas milžiniškas altorius. Publika taip pat neatsiliko: būrys su fakelais nešiojo nukryžiuotąjį ar antikristą. Vis dėlto labiausiai grupė žavėjo aukščiausios klasės profesionalumu: tokiu, kai šokiravimas tampa integralia kūrybos dalimi, o ne savaiminiu tikslu, ir pats žanras atsiskleidžia savo tobula forma.
Retas festivalis nepataikauja savo publikai. Netgi ją auklėja ir edukuoja. „Devilstone“ daugiau ar mažiau sėkmingai tą daro jau daugiau nei dešimtmetį. „Su šventėm, ponai!“ – praeinantiems festivalio dalyviams mojo vyriškis su pilnais taros maišais. Iki kitų metų!
