Įamžindami savo dešimtmetį Anykščiuose, festivalio organizatoriai dovanojo miestui gatvės meno kūrinį, vaizduojantį svarbiausią vietos legendą apie gaidį, velnią ir Puntuką. Sumanymas gražus, tačiau belgo Dzia piešinys prisideda prie Lietuvoje šiuo metu daug diskusijų keliančios meno tendencijos „vaizduokim viens prie vieno, kad ir bobutei būtų aišku“. Atrodo, kad kalėjimų ir karo keliuose sukompromituoto gaidžio šitaip reabilituoti nepavyks.
Gerokai sėkmingesnė Anykščių bibliotekoje atidaryta garsiojo ispano Joano Cornellà komiksų paroda. Rožinius meškučius su nupjautomis rankomis ir kartuvių kilpomis derinantys juodojo humoro piešiniai taikliai atspindi ir paties „Devilstone“ estetiką. Festivalyje galėjai sutikti blizgančią fėją gauruota krūtine, vienuolius raukšlėtais guminiais veidais ir „Playboy“ triušelius su juodais kerzais. Klausytojų išvaizda yra neblogas festivalio kokybės indikatorius: jokiame kitame Lietuvos festivalyje nerasite tokios stilingos, juokingos ir laisvos publikos.
„Devilstone“ toliau ryžtingai tampo užkietėjusių metalistų nervus ir vilioja naujų lankytojų būrius. Nežinau oficialios statistikos, bet šiemet renginys atrodė maždaug trečdaliu gausesnis nei ankstesni. Iš metalo tapęs ekstremalaus rokenrolo, festivalis dabar jau turi Kablio „techno sceną“ (nors tikro techno ten, rodos, nebūna), gilią naktį sutraukiančią tuos, kurie vėlai kėlėsi; rampą riedlentininkams; poetinio slemo skaitymus; ir „Barbablu“ sceną, kurioje metalo – nė kvapo.
Pastaroji scena man suteikė daugiausiai džiaugsmo. Labiausiai buvau pritrenkta italų „Sonic Jesus“. Sunkus, dramatiškas skambesys ir hipnotizuojančios ritminės frazės praplėtė dabar visur propaguojamo postpanko horizontus. Panašiai už širdies griebė ir itin lauktas lietuvių „No Real Pioneers“ koncertas. Postrokinio screamo trijulė praėjusią savaitę išleido savo pirmą pilną albumą „No Real Friends“ (https://norealpioneers.bandcamp.com/). Ir įraše, ir gyvai jie visada nustebina vidine jėga ir susigrojimu. Nors efektingam pasirodymui pakaktų ir kiekvieno iš jų.
Grupė „ba.“ išmintingai sureagavo į neapykantos bangą, užliejusią juos ir festivalio organizatorius. Paskelbus, kad ryškiausia Lietuvos roko grupė antrą kartą iš eilės gros „Devilstone“, internete pratrūko metalo bendruomenės tulžis: „Tai privažiuos dabar nepilnamečių!“, „Kas kitais metais – SEL?!“ Grupė scenoje galėjo daužyti gitaras ir ką nors sudeginti. Bet nusprendė elgtis priešingai – mandagiai kalbėjo ir profesionaliai sugrojo. Gal kiek liūdnokai, bet niekam nepataikaudami. Toje pačioje scenoje kitą dieną groję „Colours of Bubbles“ buvo akivaizdžiai popsiškiausia festivalio grupė, tačiau tai nieko nesujaudino. Jei nervini, bent jau esi svarbus.
„Barbablu“ siūlė ir nemažą tamsios sintezatorių muzikos pasirinkimą. Man geriausia diskoteka buvo dueto „First Hate“ koncertas. Depešiškai žemą vokalą ir įspūdingus šokių judesius danai apvyniojo nostalgiškomis, saldžiai verksmingomis melodijomis. Finalinę natą paryčiais sugrojo Lietuvos ritual muzikos veteranai „Vilkduja“. Šokdama pagalvojau, kad laikas pagaliau juos pasivijo. Panorėję jie laisvai galėtų išplaukti į mases. Tačiau neabejoju, kad nenorės.
Apie tokius nenorėjimus daug buvo kalbama festivalio dienomis vykusiose diskusijose „Juodojo metalo fenomenas Lietuvoje“ ir „Old School vs. New School“. Tarp kalbėtojų dominavo praeities romantizavimas („tada svarbiausia buvo bendruomenė, o dabar kuriama sau“, „tada buvo menas, dabar – produktas“). Tik pavieniai pasisakymai buvo atviresni pokyčiams ir gyrė naujųjų grupių profesionalumą, pastangas kuo daugiau koncertuoti užsienyje ir stilistinę įvairovę. Metalo sceną vertindama labiau iš išorės sakyčiau, kad šie du poliai – permainos ir uždarumas – yra esminiai subkultūros ramsčiai. Tarp jų ir tvyro ta kūrybinė įtampa, dėl kurios metalo muzika ir bendruomenė Lietuvoje tokios gyvybingos.
Festivalyje buvo galima išvysti ir senosios, ir naujosios mokyklų pavyzdžių. Užsienio scenas apkeliavę „Au-dessus“ ir sutartį su viena didžiausių pasaulyje sunkiosios muzikos leidyklų pasirašę „Erdve“ Vakarų scenoje pademonstravo, kad jų pasiekimai ne atsitiktiniai. Abiem grupėms būdinga labai santūri, profesionali laikysena scenoje. Savotiškai atsiriboję (veidus dengiantys juodi „Au-dessus“ gobtuvai) jie publikos nelinksmino ir neužvedinėjo: tie metalistai, kuriems koncerte svarbiausia pakratyti galvą galėjo likti nusivylę. Tačiau įsiklausius į šią ledynų masyvumo muziką buvo galima išgirsti, kaip skamba lietuviško metalo ateitis.
Black metalo klasikai atstovavo vieni festivalio headlinerių – švedai „Marduk“ ir graikai „Rotting Christ“. Žvelgdama nuo kalvos į apačioje besisukančius moshpitus, šaudančias šviesas ir nė minutei nenurimstant ausis draskančiai muzikinei artilerijai, mėgavausi mintimi, kiek daug žmonių tai išvydę žegnotųsi ir gal net išvis neidentifikuotų šio pragaro kaip muzikos. Baisu, bet gražu. Bent kartą gyvenime pamatyti būtina.
Rytų scena šiemet atrodė ir skambėjo gana silpnai. Manyčiau, kad būtent techniniai dalykai pagadino kanadiečių „Preoccupations“ pasirodymą. Tiesa, šiuos ketvirtadienio headlinerius visiškai atpirko, nustelbė ir daugeliui savaitgalio atradimu tapo „Steak Number Eight“. Jaunučiai belgai pristatomi kaip postrokas ar postmetalas, tačiau pirmiausia skambėjo kaip tiesiog labai geras rokenrolas. Mano labiausiai laukta emocingo pankroko grupė „Brutus“ – taip pat iš Belgijos – gyvai suskambėjo silpniau, padrikiau nei įrašuose. Tiesa, dainuojanti būgnininkė vis tiek buvo kiečiausia mergina scenoje.
Šiek tiek pasigedau „Devilstone“ dešimtmečio šventimo. Juk šitiek metų atlaikyti vietos religinės bendruomenės, o dabar ir paties festivalio branduolio – metalistų – pasipiktinimą yra ne juokas. Išsaugodami pradines vertybes, jie stengiasi keistis ir plėstis. Daugumos festivalių Lietuvoje įvaizdis su laiku išsigimsta, bet „Devilstone“ prestižas kol kas tik tvirtėja. Koncertuose šalia plevėsuojant visų Baltijos šalių vėliavoms atrodė, kad organizatorių siekis būti svarbiausiu alternatyvios muzikos festivaliu regione jau pildosi.