Trečiasis ciklo pokalbis – su LMTA dirigavimo studentu Domininku Ramašausku. Kalbina interviu ciklo sumanytoja, muzikologė Lukrecija Stonkutė.
– Dėl kokių priežasčių pasirinkai choro dirigavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Meilė, ryžtas, žingeidumas ir noras vadovauti, turėjo įtakos apsisprendimui pasirinkti choro dirigavimo studijas. Sulaukus pusketvirtų metų amžiaus, tėvai mane atvedė į Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklą „Varpelis“, tapusią antraisiais namais. Joje įsižiebė meilė ne tik muzikai, bet ir įvairių sričių menui.
Galvoje man vis nenustodavo suktis idėjos: Babtų gimnazijoje inicijuodavau kurti filmukus istorijos konkursams, vargonavau Babtų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos bažnyčioje, rašiau eilėraščius man ypatingiems žmonėms, lankiau tapybos studiją. Esu itin dėkingas šviesios atminties mane mokiusiai dailininkei Aleksandrai Mitrikaitei, pasėjusiai širdyje nuoširdžią meilę pasauliui ir Dievui, kurią noriu išreikšti kitiems būdamas choro dirigentu.
– Kuo nūdieną choro dirigento specialybė svarbi?
– Profesija skirta valdyti, organizuoti, mokyti kitus. Dirigentai, pasimokę politikos ir šiek tiek oratorystės, galėtų puikiai valdyti valstybę. Žinoma, be choro dirigentų nebūtų ir nuostabios chorinės muzikos atlikėjų.
– Kokį vaidmenį choro dirigentas atlieka ne tik Lietuvos chorų bendruomenėje, bet ir plačiojoje visuomenėje? Ar choro dirigentas turi įtakos formuojant pastarąją?
– Tikras menininkas, šiuo atveju dirigentas – tautos sargas, sergėjantis jos kultūrą ir papročius. Dažnai tenka girdėti klausimus ir frazes: „kam tas dirigentas?“, „jis tik stovi ir mojuoja“. Paprieštarausiu, mat choro dirigentas nėra vien tik prieš chorą stovintis ir muses baidantis žmogus.
Atvirkščiai, jis – partizanas, disidentas, generolas, tačiau kovojantis ne kirviu, ietimi ar gladijumi, bet žodžiais ir muzikos garsais. Muzika sušvelnina žmonių širdis, skatina empatiją, o choro dirigento meniniai užmojai ir mintys perteiktos per muziką gali sukelti revoliucijas.
– Kas yra Tavo didžiausios inspiracijos choro dirigavimo mene? Mokytojai, chorai, o gal chorinės muzikos kompozitoriai, jų kūriniai?
– Įkvėpimo šaltinių turiu pakankamai daug: mokytojai, istoriniai veikėjai, veiklos. Bene svarbiausi – du Lietuvos muzikos meno milžinai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Juozas Naujalis. Taip pat Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokytojai: Renata Mišeikienė, Ksaveras Plančiūnas, Reda Dapšauskienė, Aurimas Petravičius – matyt, nėra labiau jaunimui atsidavusių pedagogų. Taip pat, visai neseniai vienu iš autoritetų tapo mano dėstytojas profesorius Povilas Gylys.
– Lietuvos chorų sąjunga įtraukė Tave į choro dirigavimo specialybės studentų motyvacinę programą, suteikdama galimybę tobulinti chormeisterio įgūdžius, įgyti žinių, praktikos, dirbant su su Lietuvos žemės ūkio ministerijos mišriu choru „Dobilas“ (vad. Ignas Garla). Pasidalink savo įspūdžiais, džiaugsmais, iššūkiais ruošiant mėgėjų kolektyvą.
– Dar pirmą repeticiją mane pasitiko šilti, malonūs veidai ir kviečiančios dainuoti sielos. Dirbant šiame chore supratau, kad darbas su mėgėjų kolektyvu ir mokymosi procesas yra truputį ilgesnis nei dirbant su profesionalais. Nepaisant to, maloniai nustebino choristų užsidegimas dainai, bendrystei. Sykiu jie man suteikė pasitikėjimo ir noro vis giliau nerti į meno pasaulį
– Daugelis LMTA choro dirigavimo studentų svajoja, kad baigę studijas išsyk užims didžiųjų Lietuvos profesionalų chorų dirigentų, chormeisterių pareigas. Tačiau realybė kiek kitokia – susiduriate ir dirbate su mėgėjų chorais. Apima apmaudas ar džiaugsmas? Kodėl?
– Mėgėjų chorus vertinu labiau nei profesionalų. Mėgėjai, priešingai nei profesionalai, neuždirbdami iš chorinės veiklos nei cento – į chorą keliauja lyg į šventę. Ne paslaptis, kad kartais mėgėjų kolektyvai dainuoja netgi geriau nei profesionalūs chorai.
– Tavo gimtasis miestas Babtai. Kokiomis iniciatyvomis pulsuoja mėgėjų chorai ten? Galbūt pats prisidedi ar ketini prisidėti prie jų veiklų?
– Babtuose veikia du mėgėjų chorai: Babtų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos choras ir moterų choras „Gynia“. Aš Babtų kultūrinį gyvenimą papildydavau vargonuodamas bažnyčioje. Babtuose didelių tikslų neturiu, tačiau norisi, kad visi šio miestelio gyventojai išgirstų kuo daugiau profesionaliosios muzikos. Taigi kartas nuo karto sugrįšiu ten su naujomis idėjomis džiuginti žmonių.
– Kaip manai, ko reiktų, kad jauni žmonės drąsiau rinktųsi choro dirigavimo specialybę? Kaip pats juos inspiruotumei?
– Nežinomybė kamuoja didžiąją dalį jaunimo pasirenkant savo profesinio gyvenimo sritį. Chorinio dirigavimo specialybė iškelia dar daugiau klausimų, iš kurių dažniausiai girdimi: „ar rasiu darbą?“, „iš ko pragyvensiu?“, „ar bent duonos bus?“. Atsakymas paprastas – jeigu muzikantas žaižaruoja noru diriguoti ar muzikuoti, turi idėjų – tikrai nebus sudėtinga „prasimanyti“ pinigų. Tokiu atveju užtikrinu, bus ne tik duonos, bet ir sviesto su rūkyta dešra. Tad renkantis choro dirigento specialybę linkiu ryžto bei žingeidumo.
– Kaip vertintum šiandienos Lietuvos bendrą chorinio meno situaciją?
– Chorinė muzika dažnu atveju įsivaizduojama kaip „kaimo choras, kurio nariai nepataiko į natas ir pjauna balsais aukštose tesitūrose“. Žinoma, Lietuvoje turime įvairią paletę dainuojančių kolektyvų – nuo pakankamai silpnų iki kokybiškų, lūkesčius išpildančių.
– Kodėl verta būti choro dirigentu?
– Daug kelionių Lietuvoje ir svečiose šalyse, pažintys ne tik su žmonėmis, bet ir su kitomis kultūromis.
– Ką veiki laisvalaikiu ir kuo domiesi be muzikos?
– Šiuo metu kuriu kompozicijas chorui, vargonams, rašau eiles, įsitraukiu į bendruomenės politinį ir visuomeninį gyvenimą, mokausi Ispanų kalbą, skaitau istorines knygas, ypač domiuosi Kauno tarpukario ir antikos laikotarpiais. O gyvenime vadovaujuosi antikos laikmečio kartaginiečių karo vado Hanibalo Barkos mintimi: „arba surasiu kelią, arba jį pasidarysiu“.
