– Naujienų apie lietuviškos klasikinės muzikos laimėjimus ne taip dažnai ir išgirsime. Kaip jūs įvertintumėte šią sėkmę?
– „Pizzicato“ kritinės apžvalgos pavadinimas gan iškalbingas: „Litauen lässt von sich hören...“. Pažodinis vertimas: „Lietuva leidžia apie save išgirsti...“. Taip, mes vis drąsiau apie save kalbame. Ir pasaulis vis labiau domisi mumis – ta sena kalba ir savita kultūra apdovanota lietuvių tauta.
Norisi paskatinti mus pačius labiau vertinti savo pasiekimus ir gebėti jais pasidžiaugti. Tad ir kviečiu pasveikinti Lietuvos kamerinį orkestrą bei Nacionalinę filharmoniją su šiuo aukštu įvertinimu, pristatant lietuvišką muziką pasauliui.
Pastaruoju laiku Lietuvos kompozitoriai iš tiesų vis daugiau girdimi pasaulyje. Mūsų krašte per mažai buvo kalbėta apie praeitais metais išleistos Onos Narbutaitės kūrybos kompaktinės plokštelės „No yesterday, no tomorrow“ (Nėra praeities, nėra ateities) sėkmę. Lietuvos vardą garsina tiek jaunosios, tiek vidurinės kartos kompozitoriai: R. Šerkšnytė, A. Malcys, J. Janulytė ir kiti. 2018 metų pabaigoje amerikiečių CD leidybos kompanija „Odradek“ išleido Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterio Džeraldo Bidvos inicijuotą kompaktinę plokštelę, kurioje ir man teko užduotis pristatyti iškilaus kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno „Koncertą orkestrui, smuikui ir vargonams“.
– Šioje kompaktinėje plokštelėje skamba senesnės kartos Lietuvos kompozitorių kūriniai. Kuo B. Kutavičiaus, O. Balakausko, A. Martinaičio kūryba gali šiandien nustebinti pasaulį?
– Nenorėta nustebinti, norėta supažindinti. Įprasta sakyti, kad nauja – tai pamiršta sena. Šiuos kompozitorius laikau Lietuvos klasikais, kurių muzika yra verta skambėti ir būti greta kitų iškilių klasikų kūrybos. O kūrinių pasirinkimas – tai bendras vokiečių leidybos kompanijos „Telos Music“ ir orkestro sprendimas. Lietuvos kamerinio orkestro pasiūlyta lietuviškos muzikos mozaika spalvinga: čia tarsi iš amžių glūdumos atskamba Veronikos Povilionienės išjausta lietuvių liaudies daina (B. Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“); girdime ir lietuvišką obalsį Europos modernizme (O. Balakausko „Koncertas styginių orkestrui ir obojui“), galiausiai vyksta mūsų mažos tautos dvasios stoto pokalbis su didinguoju baroku (A. Martinaičio „Muzikinė auka“).
Iš tiesų, Lietuvos kamerinis orkestras yra bene daugiausiai keliaujantis Lietuvos muzikos kolektyvas. Jis yra kviečiamas, nes yra įdomus; turi savitą muzikinį veidą, įspūdingą istoriją. Jau pusę amžiaus gyvuojantis orkestras užsieniui pristatė daugiau nei 200 lietuviškų kūrinių! Pastarąją kompaktinę plokštelę pavadinčiau tarsi atnaujinta orkestro vizitine kortele plačiajai publikai.
– Recenzijoje jūsų darbas taip pat buvo įvertintas „aukščiausiu lygiu“. Ką tai jums reiškia?
– Žinoma, visuomet gera būti įvertintam už darbą. Šis įrašas kaip ir kiekvienas kitas projektas pareikalavo iš manęs atitinkamo atsidavimo tiek muzikine, tiek emocine prasme. Jaučiau didelį orkestro susikaupimą ir man tekusią atsakomybę už tai, ką mes kartu kuriame; už tai, ką atstovaujame. Tuo metu, atrodo, įdėjau visą širdį ir meilę šiai muzikai. O kaip kitaip? Jei muzikoje nėra širdies ir visiško savęs atidavimo, manau, nėra prasmės būti dirigente...
– O ką reiškia būti dirigente? Kokia, kaip jūs sakote, šio darbo prasmė?
– Atsakysiu labai subjektyviai, nes galiu kalbėti tik apie tai, ką pati patiriu, ko siekiu. Muzikoje man yra lemtingas širdies suklusimo reikalas. Dirigentas gali gerai išmanyti savo darbą, turėti daug žinių, patirties, būti talentingas, tačiau vien tik šis paketas klausytojo širdies nepaliečia. Reikia daugiau. Muzika man yra jungtis tarp dabarties ir Amžinybės. “Kaip danguje, taip ir žemėje“. Kaip ant scenos, taip ir publikoje. Dirigentas yra atsakingas už jungtį, už muzikinės srovės tekėjimą iš širdies į širdį.
