Daniel Bachman „Daniel Bachman“
Kažkuris muzikos apžvalgininkas JAV parašė, jog septintasis gitaristo Danielo Bachmano albumas skamba taip, lyg muzikantas būtų išsiuntęs laišką iš savo naujų namų savo seniesiems. Labai gražus ir tikslus palyginimas. Tai akustinės gitaros albumas. Ir viskas. Beveik nieko daugiau. Tik gitara. Paprastai aš tolinuosi nuo tokių albumų, nes 99 procentai jų tėra pretenzija iš serijos „paklausykite, kaip techniškai aš groju“. Tačiau iš folk tradicijos išeinantis Bachmanas visiškai nesistengia demonstruoti sterilios technikos, tai nieko panašaus į saldokai taisyklingą Tommy Emmanuel. Folk, nešvarios bliuzo gitaros tradicija Bachmano atveju skleidžiasi savo pirmykšte, ritualine prigimtimi. Kai kurie akustinės gitaros kūriniai, improvizacijos savotiškai primena indiškas ragas. Fone it koks indiškas burdonas retkarčiais tęsiasi keisti garsai. Tačiau staiga viską pakeičia akustinis gitarinis regtaimas. Ir tai dera. Maža to, tai neskamba kaip stilizacijos ar kokia nors duoklė tradicijai. Tai autentiškas laiškas seniems namams iš naujų. Puikiai parašytas, vientisas ir ypač subtilus. Studijinio įrašo pavyzdžio parodyti negaliu (jis yra „Spotify“), bet štai, kaip Danielis pristato albumą šalia savo namų:
A Tribe Called Quest „We Got It From Here... Thank You 4 Your Service“
Čia tinka visos reklaminės klišės: „Legenda atgimsta!“, „Po šitiek metų vėl kartu!“ ir panašiai. Po 18 metų tylos, po klinikinės mirties viena ryškiausių praeities repo grupių sugrįžta su nauju albumu. Greičiausiai įkvėpti tų puikių dalykų, kurie vyksta šiuolaikinėje hip-hop scenoje (ši muzika intelektualėja tiesiog mėnesiais). Tiesa, prie to vyksmo yra savotiškai prisidėję ir patys „A Tibe Called Quest“, kadaise pirmieji pradėję jungti repą ir džiazo „semplus“. Kad nepasirodytų maža, kolektyvas į albumo įrašus pasikviečia Kanye Westą, André 3000, Kendricką Lamarą, Andersoną Paaką, Consequence‘ą, savo seną draugelį Busta Rhymesą ir (DĖMESIO!) Jacką White‘ą bei (ŠEŠITS KART DĖMESIO!) Eltoną Johną! Rezultatas? Dvigubas albumas, dėl kurio viso pasaulio muzikos spauda tiesiog seilėjasi rašydama pačius aukščiausius įvertinimus. Tokia „svajonių komanda“ ne tik gerai atrodo ant popieriaus, ji susižaidus. Malonu ir keista sakyti, tačiau tai dar vienas, jau eilinis puikus hip-hop albumas, nors šis žanras tapo toks platus, kad jau ima nieko nebesakyti kaip ir koks „džiazas“ ar „rokas“. Štai trumpas prabėgimas dainų ištraukomis, o visą albumą galite susirasti „Spotify“.
Lambchop „Flotus“
Paprastai tai, ką daro grupė „Lambchop“, vadinama alternatyviu country. Bet šįkart tai dar kažkas naujo... Kažkas visai kitokio. Toks jausmas, jog viena geriausių pastarųjų dešimtmečių JAV grupių vedama Kurto Wagnerio pasiklausė Bon Iver (Justino Vernono sceninis-albuminis vardas) garsinių eksperimentų ir nusprendė juos perkelti į savo muzikos kontekstą. Būtent pastarasis panašiai žaidė su balso apdirbimo efektais. „Lambchop“ atveju išėjo kažkoks magiškas, visiškai savitas užburiantis electro-nu-soul-country. Spindintis, užburiantis, ramus, tekantis... Kažkodėl pirmą kartą klausydamas iškart pagalvojau, kad norėčiau šį albumą klausytis vinilinės plokštelės formatu. Mat, nepaisant visų kompiuterinių žaidimų su balsu, jis skamba ypač analogiškai, šiltai. Nors šio kolektyvo diskografijoje yra fantastiškų darbų, „Flotus“ išsiskiria iš jų visų. Ir klausant antrą, trečią kartą veriasi, skleidžiasi visu genialiu savo sumanymu. Vienas metų albumų, kuriuos netrukus reikės skaičiuoti...
Oneida / Rhys Chatham „What's Your Sign?“
Apie šį albumą maniau nerašysiąs, nes būna tokių, kai perklausai, nusiunti vienam antram draugui, bet supranti, kad daugumai tikrai nepatiks. Pradėjau, nutryniau, vėl pradėjau. Na gerai. Trumpai. „Oneida“ yra grupė iš Bruklino, kuri groja... nesupaisysi, ką ji groja, bet ant siuntinio galima dėti psichodelinio roko, krautrock, noise rock, minimalizmo antspaudus. Ir štai prie jų prisijungia avangardo legenda, gitaristas, trimitininkas, multiinstrumentalistas Rhysas Chathamas. Ir atsineša kompiuterį... Va ir viskas, ką galima pasakyti iš teorinės pusės. O iš praktinės? „Youtube“ yra tik keletas nekokybiškų gyvų įrašų, todėl tegaliu „palepinti“ garsu. Parinkau patį ramiausią kūrinį. O albumas ne švelnybių gerbėjams. Ir ne tiems, kurie susirašinėjimą pradeda žodžiu „labukas“...
Common „Black America Again“
Ir lyg „A Tribe Called Quest“ triumfo būtų mažai, reperis Commonas išleidžia geriausią albumą nuo savo legendinio 1994 metų „Resurrection“ laikų. O gal net ir geresnį. Jau pavadinimas pasako labai daug. Ir nereikia sakyti su kieno rinkiminiu lozungu pavadinime sužaista... Tos pačios temos niekur nedingsta, niekas iš esmės nesikeičia ir niekada nepasikeis. Tokia esminė „Black America Again“ žinutė. Nors albumas pasirodė kelios dienos prieš tai, kai JAV rinkimų sistema prezidentu išrinko poną Trumpą. Šis darbas taip pat yra duoklė visiems, kurie tvirtai stovėjo, stovi ir stovės už savo teises – ne tik juodaodžiams, bet ir moterims (Billy Holiday balsu), neįgaliesiems (Stevie Wonderio balsu). Greičiausiai tai nebus albumas kasdieniam palingavimui. Bet kaip sociopolitinis vieno garsiausių reperių pareiškimas „Black America Again“ – svarbus įvykis, žymintis vis gilėjantį visuomenės susiskaldymą.
Kate Bush „Before the Dawn“
Labai retai kada aprašau koncertinius albumus. Tačiau šis rinkinys yra ypatingas. Kate Bush yra viena talentingiausių sielų ir viena kūrybiškiausių fantazijų, kada nors skrajojusi po atmosferą. Negaliu ir nenoriu slėpti savo meilės jai. Kartu tai žmogus, pastaraisiais dešimtmečiais ypač retai besirodantis viešumoje tiek pats, tiek savo muzikos pavidalu. Paskutinis jos studijinis albumas „50 Words for Snow“ išėjo 2011 metais. Na, o „Before The Dawn“ yra... PIRMASIS (!) atlikėjos gyvas albumas apskritai. Ir tai turint galvoje jos kone 40 metų karjerą. Įrašytas 2014 metais, jis tapo dokumentu netikėto kūrėjos sugrįžimo į sceną po 35 metų – iki tol Bush buvo nusprendusi gyvai nekoncertuoti. Lyg to būtų maža, „Before The Dawn“ tik pasirodęs tapo pirmuoju numeriu Didžiosios Britanijos „čartuose“. Paskutinį kartą tokia albumo sėkme atlikėja galėjo pasigirti 1986-aisiais... 155 minučių trigubas gėris. Tiesa, audio. Video buvo nufilmuotas, bet autorė nemato reikalo jo viešinti?! Aš ją tiesiog myliu...
Radian „On Dark Silent Off“
Kas daro šį tamsų albumą ypatingą? Penktame albume austrų instrumentinė grupė į vieną indą lyg per prievartą sugrūda post-rock skambesį, elektroninius garsus, kažką džiazinio, o tada įjungia IDM (esu rašęs atskirą straipsnį apie šį žanrą) tarkavimo mašiną, ritmai ima barstytis ir struktūra tampa visiškai nenuspėjama. Kažkokia post-rock šokių muzika. Ir dar tamsi, niūri, noir. Perklausęs pirmą kartą pagalvojau, kad daugiau prie šio albumo negrįšiu, tačiau šiuo metu ausinėse jis skamba antrą kartą. Ir rodosi dar įtaigesnis, dar keistesnis. Ko gero, tokia nuotaika tegali gimti tik germaniškoje šalyje. Ir čia nori nenori prieiname prie kraut tradicijos, iš kurios neišvengiamai yra išaugusi „Radian“. „Can“ tiesiog sunkiasi iš po aparatų. Ne kiekvieno ausiai, bet, tikiu, „On Dark Silent Off“ ras savo klausytoją. Vieną bent jau Lietuvoje tikrai rado.
Orchestre Poly-Rythmo de Cotonou „Madjafalao“
Visiškai niekuo nenustebins. Niekas neišieškota. Bet kaifas absoliutus! Poliritmijos orkestras iš Kotonu. O Kotonu yra didžiausias Benino miestas. Taigi Afrika, draugai. Bet ne ta kur Malis, ne Marokas. Beninas savitas muzikiniu požiūriu, nes jau labai seniai ten į vieną kempinę susigeria daugybė krypčių, srovių, įtakų. Savo vietą ten turi ne tik amerikietiškas rokas, bet ir prancūzų kabaretas, populiari rumba ir regis, funk ir soul. Todėl nors „Orchestre Poly-Rythmo de Cotonou“ skamba tradiciškai afrikietiškai, įsiklausęs įdėmiau ten išgirsti daugybę stilių. Tačiau visų pirma (o ir visų paskutiniausia) yra ritmas. Ritmas ir dar kartą ritmas. Ir aistra, su kuria šiais ritmais Žemės rutulį suktis verčia jau nebe pirmos jaunystės kolektyvas. Ir tai užkabina, įsuka. Ypač, kai užsitrauki užuolaidas.
Metallica „Hardwired… to Self-Destruct“
Na ir gerai, jau gerai. Visi apie tai kalba. Ta nykioji, baisiausiai gerbėjus visada nuvilianti, nusivažiavusi „Metallica“, į kurios koncertus vis tiek važiuoja autobusais... Suk kaip nori – supergrupė, reiškinys, ištisa muzikinė paradigma. Ir žinote ką? Taip, tų 88 minučių naujausių jų darbo „Hardwired … to Self-Destruct“ yra per daug, taip yra duobių, bet po perkūnais, tai geriausi „Metallicos“ rifai per 25 metus! Įrodymas? Vos užsidėjau, dukra pasileido plaukus ir puolė neprašyta siausti kaip pamišus purtydama galvą. Aš laukiau, kada baigsiu nevalingai linksėti su kandžia šypsenėle, bet... judesių intensyvumas tik stiprėjo! Kada paskutinį kartą mane yra kabinusi „Metallica“? Gal kiek erzina Larso Ulricho pabrėžtinai išryškinta „bačka“ – visur kišamas tas pats grupės prekės ženklas. Galima būtų jau per tiek metų ir kiek pakeisti jos dažninę charakteristiką, pabandyti kitokį suvedimą, bet... Gal po 25 metų. Kad ir kaip ten būtų, naujas „Metallicos“ albumas – siurprizas. Ir tai net ne iš didelio gerbėjo lūpų.
