Gruodžio 18 d. ciklo „Kalbanti muzika“ šiais metais paskutiniame renginyje pasirodisiantis Domantas Razauskas su grupe trumpai apie save ir ateities planus.
– Dažnai mini, kad nelaikai savęs dainuojamosios poezijos atlikėju. Kokio muzikinio žanro atstovu tave būtų galima įvardinti?
– Reikalas tas, kad aš visiškai neturiu noro savęs kaip nors įvardinti. Kaip seniai rašantis apie muziką, su ja kasdien gyvenantis, galiu patikrinti, kad visi žanrai, tipai ir potipiai yra taip persipynę ir susimaišę, kad kažką sukišdamas į vieną pavadinimą – apgautum žmogų. Be to, man visada labiausiai patiko ta muzika, kurios neįmanoma apibūdinti keliais žodžiais. Ji virš visų žanrų ir stilių.
O kas dėl dainuojamosios poezijos, tai mano draugas Gintaras Grajauskas kadaise pasakė: „poezija yra arba jos nėra. Jei jos nėra, tada prasideda dainuojamoji, šokamoji, graužiamoji ir t.t. Tačiau jei ji yra – nieko daugiau nereikia.“
O kas dėl dainuojamosios poezijos, tai mano draugas Gintaras Grajauskas kadaise pasakė: „poezija yra arba jos nėra. Jei jos nėra, tada prasideda dainuojamoji, šokamoji, graužiamoji ir t.t. Tačiau jei ji yra – nieko daugiau nereikia.“
– Gal galėtum papasakoti apie žmones, su kuriais šiuo metu groji?
– Tai labai skirtingos asmenybės, kiekviena verta knygos.
Mūsų bosas Paulius be to, kad groja penkiastyge bosine gitara, elektriniu kontrabosu, dar yra ir kalvis, juvelyras, senovinių drabužių atkūrėjas ir vienas geriausių šalyje lankininkų! Paulius niekada nevynioja nieko į vatą, o grupėje labai svarbu turėti žmogų, kuris tiesiai, nekoketuodamas gali pasakyti, jog viena ar kita daina, instrumento partija skamba ne taip.
Marius – būgnininkas ir perkusininkas. Tai retas būgnininkas, kuris pasirašo keistoms ir visiškai nekomercinėms aferoms. Neįsivaizduoju nei vieno kito profesionalaus būgnininko Lietuvoje, kuris už savo pinigus su manim leistųsi į nemokamą turą aplink Lietuvą dešimčiai dienų...
Simas – nuolat savęs ieškantis smuikininkas, kuris tau bet kada gali paskambinti ir pasiūlyti pagroti su juo gatvėje. Tiesiog šiaip sau. Jis gali bet ką užkrėsti savo žaviu lengvu būdu. Simas niekada nekuria problemų ten, kur jų galima išvengti. Tai labai retas bruožas.
Trombonininkas Pranas – aktyvus jogas, garsios trombonininkų dinastijos atstovas. Jo muzikinę harmoniją vis bandau pakeisti free-jazz stiliaus betvarke, bet Pranas medituoja giliau.
Daugumos muzikiniai pomėgiai yra gana siauri. Arba tas, arba anas. O man nėra ribų.
Na ir praščiausias iš visų – aš. Nepakenčiamas, bjaurus, piktas, tingus ir absoliučiai nemokantis groti. Greičiausiai jie neištvers ir netrukus mane išmes iš grupės.
– Kokios knygos, muzika, filmai pastaruoju metu tau yra palikę didžiausią įspūdį?
– „Na papasakokite apie savo mėgstamas knygas, muziką, spektaklius“ , – neseniai paprašė manęs miela bičiulė Irena Veisaitė, pakvietusi arbatos. Užtrukau 6 valandas ir iki muzikos taip ir nepriėjau.
Baisu pagalvoti, kas būtų, jei reikėtų pradėti kalbėti apie muziką, kurios kasdien perklausau nemažai, kasdien randu kažką naujo, kasdien mane pasiekia nauji vardai, kasdien kažkuo aklai susižaviu. Kita vertus, apie nieką kitą man kalbėti nėra taip įdomu. Tačiau nelabai turiu su kuo. Daugumos muzikiniai pomėgiai yra gana siauri. Arba tas, arba anas. O man nėra ribų.
Vieną mėnesį buvau paskyręs gilinimuisi į genialių free-jazz saksofonistų Aylerio, Sanderso, Sheppo, Colemano, Coltrane'o ir kitų diskografijas. Randu genialų albumą, žiūriu, kas ten grojo. Tas ir anas. O su kuo jis dar grojo ir kur, kelintais metais? Ir taip tinklas tampa begalinis. Kitą dieną žybt – Wagneris, po to Debussy, po to Schnittke, žybt koks nors išprotėjęs klezmer orkestras, žybt japonai jau groja muziką iš mylimo anime, žybt „Burial“ elektronika, žybt „Death Grips“ ir kažkas jau repuoja. O tada... Ak... ragos, sutartinės, sentikių choras... Hm... Grįžtam prie džiazo. O šitą albumą reikia aprašyti mėnesio albumų recenzijose, kurias jau treti metai rašau. Ir taip be galo! Kontekstą keičia intertekstas, vieno mėnesio aistrą, kitos savaitės meilužė, tada įsimyliu ir imu kliedėti.
Neseniai po 10 metų pertraukos vėl peržiūrėjau Fellinio „8½“. Tai filmas apie mane tokį, koks esu dabar.
Lygiai tas pats su kinu ir knygomis, tik mažesnėmis apimtimis.
Nors vieną filmą galiu paminėti. Neseniai po 10 metų pertraukos vėl peržiūrėjau Fellinio „8½“. Tai filmas apie mane tokį, koks esu dabar.
– Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas ir požiūris į jį gimus dukrai?
– Mano požiūris nepasikeitė niekaip. Nesu tikras, ar jį turėjau, ar turiu. Šiek tiek pasikeitė buitis, mažiau laiko lieka tokiems niekučiams kaip dainų rašymas, knygų skaitymas, bastymasis ir pan.
– Esi išleidęs poezijos knygą „Takas į tylą“. Esi prasitaręs, kad tai pirmoji ir paskutinė tavo eilėraščių knyga, ar vis dar taip tebegalvoji?
– Jei ne artimųjų, draugų ir leidėjų spaudimas, nebūtų ir tos knygos. Kol kas jokios poezijos neberašau, beveik nebeskaitau. Tačiau po „Dzeno istorijų“ mane labai sudomino vertimai, taip pat įvairūs prozos tipai. Tad neatmetu galimybės, jog atsižvelgiant į ankstesnio klausimo atsakymą, gali pasirodyti kažkokių leidinių.
– Originaliausias klausimas. Kokie tavo ateities planai?
– Kaip bebūtų ironiška, bet dabar tai skaudžiausias klausimas. Daug gero prisikaupė per metus. Daug repetavome, daug koncertavome, nusistovėjo tam tikra programa, kurią siaubingai norisi įrašyti. Didžioji dauguma mano dainų nėra įrašyta. Esu susitaikęs su tuo, kad dalis jų taip ir numirs. Tačiau būtų labai apmaudu, jei artimiausiu metu nerastume rėmėjų ir neužsidarytume profesionalioje studijoje pagaliau įrašyti padorų, stiprų albumą su visa grupe. Juoba, kad viskas surepetuota, viskas dar garuoja, albumas tiesiog visas skamba mūsų galvose. Yra net pavadinimas ir daugybė puikių žmonių, siūlančių savo piešinius viršeliui.
Būtų labai apmaudu, jei artimiausiu metu nerastume rėmėjų ir neužsidarytume profesionalioje studijoje pagaliau įrašyti padorų, stiprų albumą su visa grupe.
Tad kitų metų pirmi mėnesiai bus tam tikra kritinė riba. Jei pavyks užsidaryti įrašams, būsiu absoliučiai laimingas. Tada galvosime apie neįprastą turą, apie pristatymo koncertus ir ramūs judėsime toliau. Nebaigęs vieno etapo, negaliu pradėti kito, negaliu sukurti nieko naujo. Jei nepavyks... Prasmės toliau koncertuoti lyg niekur nieko nematau. Greičiausiai tada teks susirasti darbą ir atsidėti knygoms, muzikos klausymui.
– Kokią programą atsiveši į Kauną gruodžio 18 d. Žalgirio arenos amfiteatre? Ko gali tikėtis klausytojai?
– Kaip visada, klausytojai negali nieko tikėtis. Tikrai nebus taip, kaip praėjusį kartą, nebus net taip, kaip mes tikimės. Šiuo koncertu ketiname tarsi užbaigti sezoną, dar kartą prisiminti, kuo gyvenome visus metus, pasidalinti senomis ir naujesnėmis dainomis taip, kaip jos tegali skambėti gruodžio mėnesį. Nežinau ar pastebėjote, bet gruodžio mėnesį visos dainos skamba kitaip.
