Koncertas vadinsis taip, kaip ir gimė jo idėja – „Draugių pasišnekėjimai“. Jis įvyks rugpjūčio 3 dieną Šiauliuose, „Polifonijos“ salėje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai paprastas kūrybos vakaras.
Tai ne paaugliškas maksimalizmas – jos yra brandžios moterys, auginančios vaikus. Tai ne mėgėjiškas noras būti pastebėtoms – jos muzikuoja ir dainuoja visą gyvenimą.
Šių dviejų draugių pokalbiai – ne apie makiažus ar maisto gaminimą. Apie paprastus, tačiau visiems artimus dalykus: džiaugsmą, draugystę, laimę.
Banalu? Gal – jei kuri, norėdamas išgarsėti ar pasirodyti. O jei negali nekurti? Negali nesidalinti?
Negali neišsakyti to, kas yra visuose, ką likimo kryžkelėje supratai? Supratai tai, ką visi supranta šią kryžkelę pasiekę.
Yra atsakymas ir tiems, kurie pasakys „dabar kiekvienas kuria, nors balso neturi ir natų nepažįsta“. Tiesos yra, tačiau šios dvi draugės ir kartu ir atskirai dainuoja kone visą gyvenimą. Jos jau seniai yra solistės ir muzikantės.
Mintys apie asmeninę kūrybinę karjerą vis aplankydavo, tačiau žingsnius žengė tik dabar. Kas žino kodėl... Gal vaikai paaugo? Gal patirtis susikaupė? Atsakymo, kas padiktavo dainas, abi moterys neturi.
Tiesiog atėjo toks suvokimas, kad jau galiu kažką duoti. Gražu ar negražu – lai kiekvienas sprendžia.
Jurgita Grinienė pamena, kad metų pradžioje, iškart po Kalėdų, ji netikėtai sukūrė dainą: „Niekada gyvenime nebuvau sukūrusi nei eilėraščio, nei dainos. Tiesiog atėjo toks suvokimas, kad jau galiu kažką duoti. Gražu ar negražu – lai kiekvienas sprendžia.“
Parašė savo studijų draugei Eglei Žalalienei žinutę – kuriam grupę! O ši atsakė – žinoma, jau ir dainą turiu! Sutapimas?
Susitiko ir parodė, ką sukūrusios. Ši Eglės daina buvo darbinio pobūdžio – vaikams. Ji turi meno studiją „Mikitukas“, kurioje vaikai dainose maudosi nuo kūdikystės iki mokyklos. Tiesa, kas labai patinka vaikams, dažnai patinka ir dideliems.
„Tai nebuvo darbinis reikalas. Nuėjau į darbą valandą anksčiau – pasiruošti. Pradėjo galvoje suktis žodžiai ir muzika. Puoliau prie instrumento ir viską užrašiau. Būdavo taip ir anksčiau, tačiau vis neužrašydavau, pasimiršdavo“ – pasakoja Eglė.
Jurgita vėliau sakė, kad Dievas kažkodėl įkvėpimą siunčia dviems. Apsidraudžia, jei vienas staiga suabejotų: „Siunčia tarsi laiškus. Jei vienas jo negautų, tai kitas padarytų.
Nusprendžiau nestabdyti minčių, idėjų, jei tik jos aplanko. Tiesiog – abi leidome tam vykti. Gal tai buvo pradžia?
Jau praėjusį rudenį supratau, kad gyvenime daugiau visada vadovausiuos širdimi. Nusprendžiau nestabdyti minčių, idėjų, jei tik jos aplanko. Tiesiog – abi leidome tam vykti. Gal tai buvo pradžia?“
Kiekvieną repeticiją draugės turėjo po naujieną – dar vieną dainą. Gludino, tobulino kartu. Keitėsi rolėmis – kartais Eglės daina geriau skambėdavo Jurgitos balsu. Kartais atvirkščiai.
Po pusmečio produktyvaus darbo abi moterys nusprendė surengti savo kūrybos koncertą. Vėl viskas ėjosi lyg be stabdžių, lyg nuo kalno smagiai riedantis akmuo.
„Jeigu ne Jurgita, gal to ir nebūčiau dariusi, gal nebūčiau savimi patikėjusi. Kai kuri dainas vaikams, tarsi pasislepi už jų. O kai sau – norisi pasakyti daugiau“, – svarstė Eglė.
Koncerte skambės 13 dar niekur oficialiai neatliktų kūrinių. Vokalas – dvi draugės, dainų ir muzikos autorės, Eglė ir Jurgita. Mušamieji – perkusijos guru Gintas Gascevičius. Klavišus spaudinės virtuozas Gintaras Dzidolikas. Gitara – improvizacijos meistras Marius Būda. Bosinė gitara – autorių studijų laikų draugas ir ikvėpėjas vis didesniems darbams Tomas Lavickas.
