Elektroninė opera į Vilnių grįžti privilioja ne tik pripažintus solistus, bet ir jaunus talentus. Tarp jų – Eglė Stundžiaitė, dar studijuojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Ar nebaisus toks iššūkis?
– Tai – mano sceninis debiutas ir labai džiaugiuosi, kad jis vyks tokioje netradicinėje aplinkoje, skambant operai neįprastiems garsams – elektronikai, kuri manęs visiškai negąsdina. Gyvenime mėgstu iššūkius, todėl ir šiam specialiai pasiryžti nereikėjo, – pasiūlė ir sutikau. Manau, jei viduje jauti, jog šis dalykas tave „veža“ ir jį darydamas dar gali duoti naudos kitiems, turi būtinai eiti ir daryti!
– Ar Mikaela – tau artima partija? Kodėl?
– Manau, kiekvienas vaidmuo yra kažkiek artimas artistui. Mikaela dėl savo aklos meilės bando rasti viltį būti kartu su Don Chosė ir jai nėra svarbu, ką kalbės aplinkiniai. Ji kovoja už meilę bet kokia kaina: atsiduria baugiose situacijose, kraupiose vietose, pakliūva į žudikų ir kontrabandininkų rankas, tačiau visuomet išlieka tvirta, drąsi. Man ji artima savo gudrumu, ištverme, užsispyrimu, o svetima tuo aklu tikėjimu žmogaus jausmais bei siekiu bet kokia kaina gauti kito meilę. Tikrai niekada nebėgčiau paskui tą, kuris į mane nežiūrėtų tomis pačiomis, meilės kupinomis akimis.
– Ar elektroninė muzika tau gerai pažįstama? Kokios muzikos klausaisi laisvalaikiu, o su kokiais skambesiais užaugai?
– Elektroninė muzika man tikrai gerai pažįstama. Juk tai nėra tik „bumčikai“, kaip įsivaizduoja vyresnės kartos žmonės. Čia galime rasti labai daug įvairių spalvų: džiazo, house‘o, rytietiškos muzikos, pop, psichodelinio roko elementų ir t.t.. Laisvalaikiu? Mažai jo tėra, nes daug mokausi, dirbu, bet be to, kad mašinoje klausantis radijo neišvengiamai išmoksti visus pop atlikėjų kūrinius, man pačiai patinka trance stilius.
Užaugau klausydamasi labai įvairių skambesių. Mano mama – lyrinės, svajingos, ramios muzikos mylėtoja, tėtis klauso absoliučiai viską ir tūsinasi pagal house, trance ritmiką. Vyresnysis brolis, nors šiuo metu ir nesusijęs su muzika, paauglystėje dainavo, repavo, pats rašė repo eiles ir namie kompiuteriu įrašinėdavo mano improvizacinius balso takelius. Mano jaunėlis brolis lankė muzikos mokyklą, dainavo, todėl puikiai jaučia muziką, improvizuoja pianinu.
Manau, kad šeima, muzikos mokykla ir akademija padarė stiprų poveikį mano muzikiniam skoniui, tačiau šiuo metu esu neatskiriama nuo klasikos.
– Tad kas nulėmė tavo kelią į klasikinio vokalo studijas?
– Jau vaikystėje norėjau savo gyvenimą sieti su šia sritimi. Gaila, bet dauguma sutiktų žmonių, muzikantų, piršdavo mintį, kad labai sunku pragyventi pasirinkus tokią specialybę ir patarė tuo neužsiimti, nes gailėsiuosi. Iš tiesų, man nelabai rūpėjo, ką kalbėjo aplinkiniai. Baigiant vidurinę mokyklą man tereikėjo žmogaus, kuris patikėtų mano noru ir gebėjimu dainuoti, – tai buvo mano mylimasis.
– Kas šiandien formuoja tavo pasaulėžiūrą ir tolimesnį kelią? Kokius kelrodžius gyvenime turi ir kokių tikslų link jie veda?
– Mano pasaulėžiūrą formuoja knygos, žmonės, kuriuos sutinku, tam tikros situacijos ir, žinoma, šeima. Didelę įtaką mano ateities siekiams darė ir daro mano pedagogė Irena Milkevičiūtė. Ji yra žmogus, kurios dėka galiu lipti į sceną ir mėgautis tuo, ką darau. Nors mokymasis trunka visą gyvenimą, manau, kad iš savo pedagogės pasiėmiau labai daug.
– Ar darbas su VCO buvo tavo siekiamybių sąraše?
– Bet koks darbas pagal specialybę turėtų būti siekiamybė. Juk svarbiausia daryti tai, ką labai myli. Darbą VCO aš labai gerbiu ir vertinu: būti su tokiu patyrusiu, jaunatvišku, profesionaliu kolektyvu yra vienas malonumas ir neeilinė patirtis!
– Ko labiausiai lauki ateityje ir ko niekada nenorėtum prarasti?
– Apie ateitį mėgstu nutylėti. Kai kas svarbaus įvyks – tikrai sužinosite! Kiekvienas turi savo kelią, o gyvenimas yra procesas. Gaila, bet labai trumpas. Tad man baisiausia būtų prarasti laiką, kurio iš tiesų yra labai mažai.
