„Pleurotus Metopia“ garso pasirodyme naudojamos technologijos leidžia grybams įgauti balsą, papasakoti istoriją.
Performanso pristatymas vyks šį ketvirtadienį (birželio 18-tąją) galerijoje „Atletika“.
– Kokie jūsų „Pleurotus Metopia“ performanso ypatumai, kaip jį atliekate?
– Jau kurį laiką kuriu grybų modulinį sintezatorių. Grybai yra garso pasirodymo koprodiuseriai. Jie yra gyvi ir turi pulsą, kurį bandau surasti. Prie jo pridedu garsą ir tokiu būdu stengiuosi jiems padėti atsiskleisti. Mano manymu, jie gyvena ir turi savo istoriją – kaip bet kuri esybė. Mano performansas tuo ir yra ypatingas – jis nėra sausai elektroniškas. Jis yra gyvas.
Tiesą sakant, tikrai daug menininkų atranda ryšį tarp savęs ir augalo, taip pat stengiasi sukurti modulinį sintezatorių jų muzikai išreikšti. Tačiau ne visiems pasiseka iš tikrųjų suprasti, kaip jie veikia.
– Nes kiekvienas augalas veikia skirtingai?
– Taip. Kiekvienas augalas skamba skirtingai, pasakoja skirtingas istorijas. Šiuo metu savo studijoje dirbu su žaliais augalais tam, kad sukurčiau tą modulinį sintezatorių. Vis pastebiu, jog jie visi skleidžia kitokį garsą. Vėliau, kai atliksiu garsų patikrinimą, aš juos pritaikysiu prie grybų energijos.
Grybai yra labai naudingi mūsų planetai – jie gali būti naudojami vandeniui ir dirvai valyti.
– O kaip sugalvojote dirbti būtent su grybais?
– Net nežinau (juokiasi). Prieš metus pamačiau, kad rezidencija „Sodas 2123“ skelbia šį simpoziumą, ir sugalvojau, jog noriu kurti ką nors „Ūmėdės“ stiliumi. Kad tai būtų susiję su grybais.
Prieš atkeliaujant čia, į Lietuvą, dažnai lankydavausi Rygoje. Anksčiau dirbau aplinkosaugos klausimais – oro sistemos, atmosfera, oro tarša... Ilgą laiką dirbau miesto erdvėse, tačiau vis svajojau dirbti su augalais. O ypač su grybais.
Man visada buvo įdomu žinoti, kaip esame visi susiję – augalai ir žmonės. Mes egzistuojame kartu, padedame vieni kitiems. O grybai yra labai naudingi mūsų planetai – jie gali būti naudojami vandeniui ir dirvai valyti, jie skaido angliavandenius, kurie natūraliai pasitaiko aliejuose, tokiuose kaip nafta.
Grybai yra neatskiriama gamtos dalis.
– Kaip matote žmogaus, technologijų ir gyvosios ekologijos simbiozę? Ar ne tai atspindės jūsų pasirodymas?
– Taip, stengiuosi parodyti šį sambūvį pozityviu būdu. Naudoju dirbtinį intelektą tam, kad lengviau susijungčiau su grybu, jo energija ir garsu. Aš nesistengiu rasti geresnių, efektyvesnių sistemų ar naujovių. Aš noriu padėti žmonėms pajausti ir suprasti mūsų ir gamtos simbiozę.
– Tačiau ar tikrai tas sambūvis, egzistuojantis tarp žmonių ir gamtos, gali būti charakterizuojamas kaip simbiozė? Juk šiais laikais atrodo, kad daugiau naudojamės gamta nei gražiname jai ką nors atgal?
– Mano manymu, mes esame labai dideli egoistai. Aš norėčiau, kad žmonės kiek geriau suprastų ir pažintų ekologiją. Būtent todėl šalia savo darbų taip pat rašau straipsnius. Norėčiau, kad žmonės turėtų kitokį požiūrį. Tai yra nei tą, kurį mums teigia mokslininkai.
– Jūs pati esate susijusi su mokslu – jūsų tėvas inžinierius. Kaip manote, ar menininkai yra arčiau plačiosios visuomenės nei mokslo žmonės?
– Juk mokslininkai patys sako, kad jiems nesiseka nupasakoti plačiajai visuomenei savo darbus ir išvadas. Mano požiūriu, vienas iš daugelio dalykų, kuriuos menininkai išmano, yra komunikacija.
Inžinieriai nemoka skenuoti pasaulio. Jie netikrina, kas vyksta aplinkui – o pasaulyje vyksta tiek daug visko.
Juk jie gali sugalvoti projektų, apie kuriuos mokslininkai net negalėtų pagalvoti. Priešingai nei mokslininkai ir inžinieriai, menininkai ir kūrybingi žmonės turi lakią vaizduotę ir kiek platesnį mąstymą.
Aš žinau, nes anksčiau dėsčiau inžinerijos įstaigoje. Inžinieriai nemoka skenuoti pasaulio. Jie netikrina, kas vyksta aplinkui – o pasaulyje vyksta tiek daug visko. Manau, kad menininkai taip pat tyrinėja. Tik daug atviresniu būdu.
– Kada įvyko tas jūsų perversmas iš inžinerijos į meno pasaulį?
– Menas visada buvo mano gyvenimo dalis – muzikos studijas pradėjau ketverių. Turėjau nuostabų fortepijono mokytoją. Nuo pat mažų dienų jaučiu meilę muzikai.
Inžinerija taip pat buvo didelė mano gyvenimo dalis – tėčio dėka.
Tačiau inžinerija taip pat buvo didelė mano gyvenimo dalis – tėčio dėka. Pradėjau kurti sintezatorius būdama vos dešimties.
Būtent šis manipuliavimas muzika ir inžinerija leidžia man pasinerti į grybų pasaulį, jį suprasti ir išgirsti. Tai nėra lengvas procesas. Jis reikalauja laba daug laiko ir kantrybės. Visi augalai labai lėtai juda ir pulsuoja. Jie niekada nenutilsta.
– Ar manote, jog grybų istorija yra susijusi ir su mūsiške?
– Grybai egzistavo šiame pasaulyje prieš mus. Taip, atrodo, kad grybai gyvena neilgai, tačiau kai vienas grybas numiršta, išdygsta kitas. Jie visi dygsta dėl tos pačios grybienos, esančios po žeme. Joje yra išlikusi jų DNR.
Grybai paleidžia sporas, kurios yra visur ore. Mes jomis kvėpuojame. Mes esame viso šio gyvenimo proceso dalis, tik to nepastebime.
Turėtumėme branginti gyvūnus, augalus ir gamtą, kuri mus supa. Reikėtų ne vien naudotis gamta ir jos vaisiais, bet ir su jais bendrauti, stengtis juos suprasti.
Turėtumėme jaustis labiau atsakingais, stengtis pajusti ryšį, kuris mus jungia.
