Alfredas „Traviatoje“ yra bene dažniausiai E. Montvido atliekama partija (greta Belmontės W. A. Mozarto operoje „Pagrobimas iš seralio“) nuo pat 2000–ųjų, kai jis pirmą kartą pasirodė „Traviatoje“ LNOBT drauge su kitais to meto Muzikos akademijos operos studijos auklėtiniais Julija Stupnianek, Dainiumi Stumbru ir kt. Dainininkas net pamena, kad generalinė repeticija tąkart vyko... 9 val. ryte.
Kitas ryškus prisiminimas – 2003-ieji, Kalėdų laikas Londone, tuometis Karališkosios operos studijos stažuotojas apsiperka, prieššventiniame šurmulyje ieško dovanų, ir staiga – skambutis, reikia pakeisti susirgusį solistą. Jau kitą vakarą E. Montvidas dainuoja Alfredą Karališkosios operos scenoje, o į tėvynę skrieja žinia apie ypač sėkmingą jauno solisto debiutą vienoje prestižiškiausių pasaulio operos scenų.
E. Montvidas pasakoja: „Išties teko dalyvauti labai įvairiuose pastatymuose, bet personažo esmė – žmogiškosios emocijos – nekinta. Pavyzdžiui, Liono teatre buvo sukurtas statiškas spektaklis, Alfredas ir Violeta – vos ne užuolaidom atskirti vienas nuo kito. Žinoma, tokiom sąlygom emocijas atskleisti sudėtingiau. Frankfurto operoje veiksmas buvo nukeltas į karo metus, Violeta paversta žyde. Vis tik kostiumai, scenografija diktuoja sceninę laikyseną, nors muzikoje užkoduotas emocinis pagrindas – kaltės jausmas, jaunatviškas užsidegimas – nekinta“.
„Spektaklio ašis yra Violeta, o visi kiti tik skrajojame aplink ją, lyg drugeliai apie liepsną. Iš esmės – tai paprasta įsimylėjėlių istorija, jiems tiesiog nepavyko. Beje, vilnietiškas pastatymas man truputį primena Liuksemburgo, kur visi personažai, situacijos – lyg Violetos susapnuoti, emocijos – pristabdytos“.
Pasak solisto, LNOBT pastatymas yra modernus, tad negali tik iškilmingai stovėti su šampano taure, kaip galbūt būtų tikę tradiciniam pastatymui.
„Tiesą sakant, dėl to ir laikausi nuomonės, kad dainininkui svarbu domėtis kultūra, meniniu gyvenimu plačiąją prasme – vaikščioti į parodas ir pan., kad suvoktum kontekstą, kaip ir kokioje istorinėje aplinkoje dera elgtis.“
O ar keitėsi balsas, dainavimas per keliolika metų nuo pirmosios E. Montvido „Traviatos“? „Dainavimas nuolat keičiasi. Tuo ir nuostabus šis instrumentas – balsas, kad kinta tembras, spalvos. Manau, kad per tą laiką balsas įgavo sodrumo, atsirado daugiau niuansų, kurie leidžia išskleisti įvairesnę muzikinę ir jausminę vaidmens paletę,“ – teigia solistas.
Pasak E. Montvido, labai svarbu atrasti emocinį ir net tam tikrą fizinį, vaidybinį ryšį su scenos partneriais, mat „šaltukas, kontakto tarp solistų nebuvimas scenoje iš karto matosi“. Vasario 7–ąją su E. Montvidu dainuos Irena Zelenkauskaitė, Arūnas Malikėnas, Laima Jonutytė, Rafailas Karpis ir kiti solistai „Su jais esame nuo seno pažįstami. Su Irena teko ne kartą dainuoti, galbūt tik su Arūnu kaip Žermono vaidmens atlikėju dainuosiu pirmą kartą.“
Gegužę ir birželį solistas vėl dainuos Alfredą naujame „Traviatos“ pastatyme Nante ir Anžė (Prancūzija). Liepą dalyvaus aštuoniuose G. Puccini operos „Kregždutė“ spektakliuose Londono Karališkojoje „Covent Garden“ operoje su Angela Gheorghiu diriguojant Marco Armiliato, o vėliau solisto laukia debiutas operetėje – Anglijos nacionalinėje operoje E. Montvidas dainuos J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, kurią stato Davidas Aldenas, LNOBT publikai puikiai pažįstamas kaip „Salomėjos“ režisierius.
