Visiems žinomas kaip tango kultūros atstovas, Eduardo Gimenez šiandien bando šios etiketės kratytis.
„Niekas nežino, kas esu iš tikrųjų. Tai, ką matote, yra tik mano fasadas. Aš nereprezentuoju jokios religijos, partijos ar šalies. Žmogus turi būti laisvas. Žmogus neturi jausti jokios kaltės. Gyvename tik kartą, padarykime ką mes norime dėl savęs.“
Urugvajietis Eduardo Lietuvoje gyvena jau 19 metų, tačiau su Lietuva jį sieja kur kas daugiau. Gimęs menininkų šeimoje, Eduardo nuo vaikystės buvo apsuptas muzika ir dainomis. Būdamas iš septintosios dienos adventistų šeimos Eduardo propagavo ir religinę, bažnytinę muziką.
„Šeimoje per pietus ir vakarais šlovindavome Dievą savo dainomis, kurios buvo glaudžiai susijusios su klasikine muzika. Daug klausėmės Baho ir Hendelio, visa tai man parodė mama“, – kalba muzikantas.
Eduardo mama jį supažindino ir su Argentinietiško tango dainomis. Jos laiku tai buvo labai populiari muzika Argentinoje. Jau būdamas dešimties Eduardo suprato, kad nori būti scenos žmogumi – kūrė dainas ir lankė gitaros pamokas. Vėliau jaunasis menininkas įstojo į muzikos universitetą Montevidėjuje, kuriame praleido 6 metus.
Žmonės Eduardo dažnai atpažįsta tik kaip tango mokytoją, nes pats terminas neretai asocijuojasi būtent su šokiu.
„Studijavau muzikologiją ir klasikinį, operinį dainavimą. Čia yra mano, kaip žmogaus, kodas. Ne dėl to kad lankiau, bet dėl to, kad tai buvo mano pasirinkimas.“
Eduardo tėtis niekada nepalaikė idėjos muzikuoti ir laikė tai antraeile profesija, hobiu. Lietuviškos tėčio šaknys ir paskatino Eduardo atvažiuoti į Lietuvą, močiutės gimtinę.
Atvykęs čia jis ėmėsi operinio dainavimo ir lietuvių kalbos studijų. Muzikantas juokauja, kad Lietuvoje gimė būdamas 26-erių.
„Mano gyvenimas Pietų Amerikoje liko praeityje. Atsakiau padėti tėčiui su jo verslu, norėjau tobulinti dainavimą, kurti muziką. Susipykus su tėčiu, 1999-aisiais išvažiavau į Lietuvą su bilietu į vieną pusę. Nuo tada esu čia. Grįžimo atgal nematau, mano visas gyvenimas, veikla, darbas ir dukra yra čia. Atrodo, kad visada gyveni kaip viešbutyje, lyg kažkada teks išvažiuoti. Gali būti, kad man trūksta to pietietiško ritmo, kultūros.
Tango
Tango išmokau Urugvajuje ir niekada negalvojau, kad tai man bus naudinga. Visada šokau dėl savęs ir malonumo, be jokio tikslo. Kai pradedi šokti tango Urugvajuje, tai dažniausiai yra dėl noro sužinoti apie žmonių gyvenimą prieš šimtą metų, dėl pačios muzikos ir išmokti kaip suvilioti moteris – juk tai aistros šokis. Be aistros nėra tango. Tai šio šokio sinonimas. Ugnis. Jei nėra ugnies, yra labai liūdna šokti tango.“ – dalinasi Eduardo Gimenez.
Pirmasis E.Gimenezo albumas „Perplaukus upę“ buvo įrašytas namuose kartu su lietuvių kilmės venesualiečiu Gabrieliu Orentu 2002-iais, o po trijų metų pasirodė su ansambliu „4 Tango“ įrašytas tango albumas „Geriausios tango dainos“. Dar ir šiandien Eduardo koncertuoja su šia grupe.
„Pradėjome koncertuoti ir taip dirbome virš 10 metų. Pirmieji koncertai vyko Žaltvykstlėj, o tada perėjome į Užupio kavinę. Gegužės pabaigoje švęsime 19-os metų sukaktį kartu.“
„Niekada nekūriau tango muzikos – naudojau ją kaip priemonę, ne kaip tikslą. Mes gyvename 2018-ais metais, tango buvo populiarus lygiai prieš šimtą metų. Čia tas pats, kaip šiais laikais kurti itališką operą. Yra tai darančių, tačiau manau, kad savo laiku viskas buvo padaryta labai gerai, o dabar turime kitas priemones ir visiškai kitus poreikius.“
Žmonės Eduardo dažnai atpažįsta tik kaip tango mokytoją, nes pats terminas neretai asocijuojasi būtent su šokiu.
„To nėra Italijoje, nes italų kalba yra antra kalba Argentinoje, kuria kalba tenykščiai gyventojai. Yra labai daug imigrantų iš Italijos, daugiau nei Ispanijoje. Jei žiūrite į tango natas ir kompozitoriaus pavardę virš jų – 80 procentų pavardžių yra italų kilmės. Tai yra argentinietiško tango antroji tėvynė, o italų kuriama muzika visada atspindi pietietišką temperamentą, būtiną tango kūrinių atlikimui.“
Kitose šalyse tango buvo labiau kaip aistros simbolis – šokis. Labai mažai žmonių žino, kad tango yra kultūra, gyvenimo būdas, gyvenimo filosofija, mąstymo būdas ir net mentalitetas, o šokis yra maža to dalis.
Visa kultūra ir filosofija yra viduje. Seniau tango muzikos kompozitoriai kurdavo muziką be teksto, kad būtų tik aiškus ritmas ir šokėjai galėtų lengvai įsijausti. Gal dėl vokalo trūkumo tango asocijuojame su šokiu, o ne muzika apskritai. Paskui gimė tango canción – muzika, skirta koncertams, klausymui ir šokiui.
Muzikinė veikla bei įkvėpimai
Pirmoje Eduardo albumo „Paraiso de los olvidados“ dainoje „Bianco y Negro“ vokalas atsiranda retkarčiais, epizodiškai. Visuose kituose kūriniuose pagrindinio instrumento vaidmenį atlieka balsas.
„Niekas manęs taip muzikaliai neatspindi, kaip šis rinkinys. Tai visa mano formacija, mano auklėjimas. Šiam albumui pasirinkau geriausius muzikantus, kuriuos sutikau gyvendamas Lietuvoje. Tai nėra tango albumas, jam labiau priskirčiau tango fusion konceptą – tai tango ir jo stilių permaiša.“ – sako jis
Savo dieną Eduardo pradeda nuo klasikinės muzikos, kurios klauso prieš pirmąsias tango šokio pamokas „Užupio kavinėje“.
Jei darai viską tobulai ir pagal madas – meluoji. Gyvenime taip nebūna, kad visi vaikščiotume laimingi ir besišypsantys, – aiškina E.Gimenezas
„Grįžęs po darbų visada klausau argentinietiško ir ispaniško roko – daugelis europiečių pietų Ameriką asocijuoja su jos ritmais, tačiau tai yra netiesa. Čia tas pats kas galvoti, jog lietuviai visa dieną klauso tautiškų giesmių ir šoka polką, o tada visus pasitinka su tautinėm juostom. Laikai pasikeitė – tikrai ne visi Pietų Amerikoje šoka tango ar salsą. Tai tiesiog stereotipai. Pietų Amerikoje yra labai daug roko kultūros“.
Užupis
„Pamenu, kai gyvenau Užupyje, prieš 15 metų, susitikome su R.Lileikiu ir pradėjome vaikščioti. Namų fasadai buvo tik bepradėti tvarkyti. Romas pasakė kad labai liūdna, jog dabar viskas atrodys vienodai. Tada galėjai atsimerkti ir vienu metu atsirasti Vokietijoje, Barsenoloje ar bet kuriame kitame mieste, o dabar to Užupio nebėra. Tada turėjo savo charakterį ir bruožus, o dabar viskas taip švaru ir madinga, kad to charakterio ir nebesimato.“ – pasakoja pašnekovas.
„Jei darai viską tobulai ir pagal madas – meluoji. Gyvenime taip nebūna, kad visi vaikščiotume laimingi ir besišypsantys. Žmonėms atsibodo išsišokantys dalykai, jie pradėjo vertinti tikrumą. Labai džiaugiuosi, kad Užupio Respublika (ypatingai Užupio kavinė) saugojo ir saugo savo autentiškumą.“ – pamėgtu Vilniaus kampeliu dalinasi Eduardo.
„Čia gimė labai daug gerų atlikėjų. Vaikai, groję čia pirmą kartą, dabar pasirodo didžiosiose scenose, kad ir gerai žinoma Miglė Vilčiauskaitė-Migloko. Ko gero čia yra galimybė išreikšti save tokiu, koks esi. Išsireikšti ir neprisidengti pigiais apdangalais.“
Naujausia kūryba
E.Gimenezas džiaugiasi, jog naujausia plokštelė „Užmirštųjų rojus“ atspindi naują, šviesų jo paties gyvenimo etapą. Albumo dainos atspindi viltį, per tiek metų surinktą patirtį, jo dabartinę pusiausvyrą, balansą, vidinę ramybę, pasitikėjimą.
„Šį albumą norėčiau pristatyti Ispanijoje. Gyvenime išvis norėčiau tik groti ir koncertuoti. Muzika mus maitina kasdien, jei mes norime kažką pasiekti per muziką – tam nėra stabdžių, net iki Marso. Turiu gerbėjų ratą ir kas keisčiausia – jis ne iš mokinių rato, net ne iš tango pasaulio.“ – džiaugiasi Eduardo
„Plokštelę „Užmirštųjų rojus“ pradėjau įrašinėti būdamas 45-erių. Suvokiau, kad senstu. Mažiau dalykų ima tave stebinti, tačiau jau esi įgijęs daug pasitikėjimo, kuris suteikia stiprią atramą. Pradėjau mažiau bijoti, nes žinojau, kad nieko blogo neatsitiks. O net jei ir atsitiks – tegul. Šiame albume daug šviesos, tačiau ji nėra paviršutiniška. Mano muzika yra aklimatizacija – ji gyva ir auga“ – sako E.Gimenezas.
