Trumpai priminsiu orientacinius 2009-ųjų taškus: 1. Roko festivaliai: „Bliuzo naktys“, „Roko naktys“, „Mėnuo Juodaragis“, „Kilkim žaibu“, būtent tais metais startavo „Tamsta muzika“ ir „Velnio akmuo“. 2. Sostinės roko barai: „Artistai“, „Bix“, „Balti drambliai“, „Tamsta“, ką tik atsidarė „Pogo“, „Alaus namai“, „Metro“, „Musė“. 3. Stambesnių muzikos organizacijų nerasta, išskyrus porą, kurios orientuotos vien į metalą ir folkmuziką.
Lyginant tuometinę ir dabartinę situaciją, galima sakyti, kad Lietuvos muzikos kultūroje kaip tik per pastaruosius 5 metus įvyko svarbus lūžis. Sąlygiškai senąją muzikos kultūrą pavadinau gatvine kultūra, o naująją – hipsterine kultūra. Senąją sieju su pogrindžiu, naująją – su viešumu ir komercija (ne su parsidavimu, o apskritai su rinka ir pinigų egzistavimu). Nei gatvinė, nei hipsterinė kultūra nereiškia konkretaus muzikos stiliaus: tiesiog alternatyvią, vidutinio sudėtingumo muziką, turinčią potencialo išpopuliarėti.
Perėjimas nuo pogrindžio prie popmuzikos, pogrindžio virtimas populiariu, lengvai prieinamu yra labai įdomus, nors ir daug kam skausmingas, procesas. Šis perėjimas, atstumas nuo gatvės iki populiarumo, mano manymu, ir yra muzikos kultūra – t. y. tam tikra industrinė ir psichologinė terpė, kurioje atsiduria kiekvienas muzikantas, nusprendęs išeiti iš garažo ir pasirodyti pasauliui. Šio teksto tezė būtų tokia, kad per penkmetį Lietuvoje susiformavo kokybiškos muzikos kultūra.
2009 m. teko imti interviu iš grupės „Arklio galia“. Pokalbis išėjo labai simptomiškas. Tautvydas Augustinas, kuris dabar yra grupės „Baltasis kiras“ lyderis, tada štai ką sakė apie lietuvišką muzikos kultūrą: „Dabar yra du pasauliai: „Opus 3“, MTV, panašios tusovkės ir tokios gatvinės grupės kaip mes ar „Senas kuinas“, kurios groja šūdinose skylėse.
„Opus 3“ gimtadienyje propaguojamas visai kitoks skambesys, vaizdas ir požiūris į muziką, ten atlikimas jau visai skiriasi nuo tų, kurie visą gyvenimą „Baltuose drambliuose“ pragrojo. Gatvinės muzikos bėda, kad ji nebekyla, nebesikeičia.
Ji buvo gana aukšto lygio, nuo jos viskas prasidėjo, bet ji nebetobulėja. O naujoji, pižoniškesnė, kultūra, be abejonės, yra įdomesnė. Dabar žmonės verčiau sumoka daugiau, bet nueina į „Opus 3“ gimtadienį, kur groja visos tos naujos kokybiškos grupės. Iš tiesų ten mažai grupių, kurios net mane užknistų.“
Tautvydas labai tiksliai užfiksavo būtent to lūžio, apie kurį čia kalbu, pradžią. Iš jo pasiskolinau gatvinės kultūros terminą, o hipsterinę kultūrą jis apibūdina kaip „pižonišką“, „kokybišką“ ir sieja ją su komercija.
Paties Tautvydo karjera šiuo požiūriu irgi įdomi: su „Arklio galia“ ilgai grojęs skylėse grynai sau ir draugams dėl smagumo, per keletą metų su „Baltuoju kiru“ jis tapo plačiai žinomas, groja solinius koncertus „Lofte“, to paties „Opus“ radijo terasoje, kur įėjimas kainuoja 3 eurus.
Dar įdomiau tai, kad „Baltasis kiras“ savo esme nesiskiria nuo „Arklio galios“ – prieš 5 metus „Kiras“ būtų buvęs viena iš šūdinose skylėse grojančių grupių. Taigi, viena vertus, pasikeitė jų pačių požiūris į savo muziką (atsirado ambicijų), kita vertus, pasikeitė kultūrinės aplinkybės.
