Lūžį galima pastebėti Lietuvos festivaliuose. Prieš penkmetį pagrindiniais buvę festivaliai „Roko“ ir „Bliuzo naktys“ bei „Juodaragis“ – specializuoti, seno kirpimo renginiai, atstovaujantys gatvinei, menkai komercializuotai roko kultūrai. „Velnio akmuo“ pirmąkart vyko 2009 m. kaip ekstremalaus metalo festivalis, bet jau 2012 m. pasuko prie lengvesnio roko, taip iškart išplėsdamas auditoriją, ir dabar jau save vadina ekstremalaus rokenrolo festivaliu.
„Roko naktys“ 2011 m. tapo „Roko naktimis/Galapagais“, o po metų jau vien „Galapagais“, kuriuose headlineriai buvo jau nebe rokeriai, o „G&G sindikatas“. Tokiu būdu roko grupės buvo įterptos tarp elektronikos, repo ir popmuzikos. Lygiai taip pat, kaip ir staiga iškilusiame festivalyje gigante „Karklė“ (startavo 2010 m.) ar „Granatose“ (2013 m.), kuriuose surinktas visas muzikos spektras (dėl to nepaprastai išsiplėtė auditorija, pagausėjo komercinių rėmėjų).
Dar aiškesnis pokytis matyti sostinės roko baruose. Pavyzdžiui, tarp šalia įsikūrusių „Muzikos rūsio“ (pigi skylė) ir „Akivarų“ (švarus, tvarkingas, brangesnis). Pernai atsidaręs „Liverpool“ taip pat pabrėžia savo, kaip kokybiško ir švaraus šiuolaikinio roko baro, statusą. Tokie šūdbariai kaip jau užsidaręs „Pogo“ ar „Muzikos rūsys“ dabar atrodo kaip praėjusio laiko ženklai. Bet tai nereiškia, kad jie išnyks. Tiesiog daugėja pasirinkimo galimybių.
Turbūt svarbiausias šio penkmečio pokyčių katalizatorius yra „Loftas“, kurį priskirčiau prie daugiafunkcių muzikos organizacijų. Iki jo Vilniuje nebuvo aktyvios vidutinio dydžio muzikos erdvės, tarpinės tarp baro ir arenos. „Loftas“ atsidarė 2010 m., talpina apie 1000 žmonių ir per keletą metų užėmė dominuojančią poziciją muzikos kultūroje.
Nuolat rengdami brangius (ir organizatoriams, ir publikai) užsienio muzikantų koncertus, jie vis dėlto nepozicionuoja savęs vien kaip stambios firmos – „Lofte“ vyksta ir debiutuojančių grupių konkursas, ir buvusių gatvinių grupių nemokami koncertai. Svarbiausia, kad „Loftas“ diktuoja jau visai naujoviškas muzikinės industrijos tradicijas – orientuojasi ne į seną ir patikrintą, o į visai naują, šiandien aktualią, o kartais dar net nespėjusią išpopuliarėti muziką.
Ne mažiau svarbus (gal net beprecedentis) „Lofto“ bendradarbiavimas su „LRT Opus“. Nacionalinis transliuotojas ne tik suteikia lietuviškai muzikai šiek tiek radijo eterio, bet ir jau keletą metų rengia „Opus Ore“ koncertus. Tai reiškia, kad grupės pasirodymas profesionaliai nufilmuojamas, rodomas per TV ir viešinamas „YouTube“. Grupių atranka šiam projektui nepriekaištinga, įtraukiant ir gerai žinomą, ir visai naują įvairiausių stilių kokybišką muziką.
„Liverpool“, „Vasaros terasa“ irgi laikosi margo koncertinio modelio: „Terasoje“ groja ir „Sindikatas“, Mamontovas, ir indie muzikantai, ir ultrahipsteris Beissoul, ir tokios šūdinose skylėse užaugusios grunge grupės kaip „Monkey Tank“.
Pora išvadų. 1. Plečiasi muzikos spektras: koncertinė vieta ar festivalis nepozicionuoja savęs kaip vienos subkultūros atstovų, atsiveria įvairioms populiarumo potencialą turinčioms muzikos kryptims. Taip nyksta skirtis tarp gatvinių pankelių ir iščiustytos Jazzu.
Lygiai taip pat nyksta skirtis tarp senų ir naujų grupių: šalia pasirodo 30 metų grojantys „Rebelheart“ ir prieš keletą metų susikūrę „Deeper Upper“ – suartėja radikaliai skirtingos roko sampratos, šviečiasi ir senojo, ir naujojo roko gerbėjai. 2. Plečiasi auditorija: baras, festivalis nebėra girtų nepilnamečių ar girtų studentų vieta, tai tampa tinkama vieta ir vyresniems žmonėms, kuriems reikia švaresnių tualetų ir geresnio garso. Taigi visai naujas grupes turi progą išgirsti ir studentų tėvai, ir žurnalistai.
Paminėsiu keturias konkrečias grupes, kurių karjeros yra vienaip ar kitaip simptomiškos. „Garbanotas bosistas“ susikūrė 2008 m., išgarsėjo kaip „Baltų dramblių“ kavinės grupė, grojo kaip „Led Zeppelin“, taigi pusės amžiaus senumo roką.
