Bėgant metams, stiliaus nekeitė, tačiau dabar jų pozicija muzikos lauke visai kitokia. Jie rengia solinius koncertus „Lofte“, groja didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus“, jų daina pateko į eksportui skirtą lietuviškos muzikos rinktinę. Turi beveik 10 tūkst. gerbėjų feisbuke. Jų, kaip ir, tarkim, „Baltojo kiro“, statusas pasikeitė pirmiausiai dėl to, kad civilizavosi lietuviškos muzikos kultūra, viską aplinkui sutraukdama į indie lauką.
Markas Palubenka gali simbolizuoti atsiribojimą, atsitolinimą nuo roko. 2008 m. pogrindžio publikai jis tapo žinomas kaip grupės „Grim City“ lyderis (grojo „The Doors“, „Pink Floyd“ stiliaus muziką), bet išgarsėjo tik metęs roką, pradėjęs kurti vienas, šiuolaikiškai, madingai, elektroakustiškai, filmuoti kokybiškus klipus ir profesionaliai piarintis.
„Freaks On Floor“, iki iškylant „Bosistui“, buvo populiariausia naujojo lietuvių roko grupė. Šio statuso pasiekė pirmiausia dėl stabilumo (groja nuo 2007 m., išleido 3 albumus) ir dėl geros vadybos, gerų viešųjų ryšių, kas jau savaime yra grynai naujosios kultūros bruožas. Niekada nebuvo gatvinė grupė ir iš esmės užvedė hipsterinio roko bangą.
„ba.“, Benas Aleksandravičius, išgarsėjo prieš porą metų savarankiškai internete, dabar veda laidą per „Opus“ radiją, profesionaliai reklamuojasi, publikos išrinktas Talino muzikos savaitės atradimu, groja pagrindiniuose Lietuvos festivaliuose, soliniuose koncertuose sulaukia fanatiško gerbėjų būrio. Benas priėmė didžiausius lietuviškos muzikos iššūkius: dainuoja vien lietuvių kalba ir nuo elektronikos pasuko prie roko. Ypač išsiskiria dabartiniam rokui nebūdingu kovingumu, sveiku pykčiu, atviromis emocijomis. „ba.“ galima laikyti autentiškos gatvinės ir naujosios ambicingos, komerciškai paklausios kultūros sinteze.
Taigi keturi skirtingi atvejai: gatvinis „Bosistas“, kuris nesikeitė, bet buvo įtrauktas į hipsterinę erdvę; Palubenka, kuris sąmoningai pasikeitė, kad patektų į hipsterinę kultūrą; „Freaksai“, kurie visada joje buvo; ir galiausiai „ba.“, kuris sujungia šiuos du polius.
Dabar apie liūdnesnius reikalus. Gana aiškias išvadas apie dabartines lietuviškos muzikos tendencijas galima susidaryti per debiutuojančių grupių konkursus. Šiemet per „Tamstos“ rengiamą konkursą „Garažas“, atvirą visų stilių muzikai, užsirašiau tokias pastabas: 1. Staiga visi dainuoja lietuviškai. 2. Tekstai apgailėtini – vienintelis jiems žinomas poetas yra Mamontovas. 3. Jaunimas neturi ką pasakyti, vien gamtiška, romantiška leksika apie orą. 4. Vienintelė įdomi muzika – elektroninė. 5. Roko nėra – visi žiauriai kietai apsirengę, bet muzika arba visiškai nyki, arba komiška 30 metų senumo roko kartotė.
Kitas dalykas: Lietuvoje, kaip ir užsienyje, didžiausi vardai priklauso „seniams“ – „Antis“, SEL, Mamontovas, „Sindikatas“. Neįtikėtinai mažai žmonių, paprašytų įvardyti ką nors iš dabartinės lietuviškos muzikos, paminėtų per pastaruosius 10 metų atsiradusią grupę. O jei ir paminėtų, tai tikriausiai būtų Alina Orlova.
Tokia ta iliuzinė lietuviška šlovė: net jei aktyviai koncertuoji 8 metus įvairiuose miestuose ir kaimyninėse šalyse, tavo pavadinimą vis tiek žinos 1000 žmonių, iš kurių 100 gal nusipirks tavo kompaktą. Vos žingsnelį nutolsi nuo tikslinės auditorijos – niekas apie tave net nebus girdėjęs. Šlovės lubos Lietuvoje labai žemos – kol kas jas pramušti gali nebent atsidavęs TV projektams ar laimėjęs „Eurovizijos“ atranką (Jeronimas Milius, Tomas Sinickis).
Gali būti ir taip, kad niekas niekada nebesulauks tokios šlovės kaip senosios roko grupės. Gal pati muzika tapo mažiau nuostabi. O gal tiesiog klausytojai išsiskaidė radikaliai pasikeitus muzikos prieinamumui: dauguma klauso atsitiktinių dainų „Spotify“ ir nesidomi, kas jas atlieka.
Martynas Tyla, pagarsėjęs kaip SEL vadybininkas, yra sakęs, kad norėtų „muziką paversti ūkio šaka, kuri Lietuvai duotų pelno“ ir kad „andergraundą irgi galima parduoti“. Anksčiau labai plėšydavausi tarp svajonės, kad alternatyvi muzika Lietuvoje būtų populiari, ir tarp baimės, kad išnyks pogrindis, supuvusios skylės, viskas taps švaru, profesionalu ir tvarkinga. Bet dabar manau, kad supuvusios skylės niekur nedings, atvirkščiai – išryškės skirtis tarp pogrindžio ir lengvai prieinamos populiarios muzikos.
Dėl to turėtų suaktyvėti cirkuliacija, judėjimas tarp šitų polių, kas, be kita ko, yra ir subkultūrų atsiradimo sąlyga. Mūsų muzikos kultūra civilizuojasi, tampa palankia terpe kurti. O susiformavus sveikai grybienai, kada nors iš jos užaugs ir tikri dideli grybai.
15min.lt publikuojamas Emilijos Visockaitės pranešimas buvo skaitytas neakademinėje konferencijoje „Literatūrinis staugsmas“ rugpjūčio 1 d. Daržininkų kaime, Zarasų rajone.
