„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2018 03 12

Emilija Visockaitė: Paralelinė „Eurovizijos“ visata – tik už 2,51 euro

Mano santykis su „Eurovizija“ – toks tipinis lietuviškas. Ir baisiai svarbu, ir visai ne. Tai ne tik visaliaudinis konkursas, bet ir kažkokia tautos stigma, kurią patys sau išsigraužėm. O juk „Eurovizija“ tikrai nėra muzikos olimpinės žaidynės – vargu ar išvis tai muzikos konkursas. Jis nieko nepasako apie Europos muzikos situaciją ir nedaro jai absoliučiai jokios įtakos. Tai keista paralelinė visata, kurioje nė vienas nenorėtume gyventi.
Emilija Visockaitė
Emilija Visockaitė / manipuliacija.lt nuotr.

Labiausiai šiemet įsiminė šventvagiškas nacionalinės atrankos finalo sutapatinimas su Nepriklausomybės diena. Renginys buvo transliuojamas iš didžiausios šalyje arenos, į kurią buvo galima patekti „nemokamai“, t.y. susimokėjus tik bilieto spausdinimo mokestį – 2,51 euro. Pavyzdinis šachmatų ėjimas.

Renginį pradėjo Trispalvės, vaizdas iš Karo muziejaus kiemo ir kelios (abejotinos kokybės) patriotinės dainos. Iškart po to lyg niekur nieko mūsų galimai būsimas prezidentas, o kol kas Kauno meras paragino emigrantus balsuoti už Lietuvą finale (vyksiančiame neaišku kurią dieną). Nes, žinoma, savų balsavimas už savus yra pati geriausia „Eurovizijos“ dalis.

Labai nenorėčiau, kad didžiausia valstybinė šventė būtų siejama su abejotinos reputacijos, menkos kokybės komerciniu renginiu. Atseit, štai susivienykim, kaip kad tada, prieš 28 metus, pasirašykim visi aktą, kad aukojam dar vieną savo tautos dainių ant europinio altoriaus. Ačiū Dievui, lietuvių žygiai už nepriklausomybę sėkmingesni nei dalyvavimas „Eurovizijoje“.

Niekad nemaniau, kad tai pasakysiu, bet geriausia atrankos finalo dalis buvo vedėjai – Mantas Stonkus ir Ugnė Skonsmanaitė. Tiesa, profesionaliai vedamus televizinius renginius matome taip retai, kad kartelė smarkiai nusmukusi. Užtenka, kad per ilgai nepliurptų, kad nesimėtytų seksistiniais/rasistiniais pokštais, kad teisingai ištartų dalyvių pavardes.

Jei galėčiau vienam atrankos dalyviui išpranašauti turtingą ir šlovingą ateitį šou versle, tai būtų Ugnė. „MTV Lietuva“ laikais išgarsėjusi, dabar surimtėjusi ir subrendusi, ji puikiai atrodo ir jaučiasi scenoje, sugeba natūraliai skaityti parašytą tekstą, improvizuoti ir nuoširdžiai reaguoti į aplinką. Net M. Stonkus prie jos atrodė pasitempęs. Beje, jų nelabai organiškas duetas tęsia, matyt, transliacijos režisieriaus sumąstytą „sėkmės modelį“ – inteligentiška mergina ir nepraustaburnis neva liaudies linksmintojas (A. Valinskas ir S. Nainė, A. Rožickas ir G. Griniūtė).

Sunku patikėti, kad iš komisijos lūpų vis dar pasigirsta komentaras: „Netiktų „Eurovizijai“. Gal kaip tik ir tiktų tai, kas visai netinka? Ar portugalas S.Sobralis tiko „Eurovizijai“? Akivaizdu, kad mūsų popmuzikos lygio nepakanka pergalėms šiame konkurse. Net tų pačių švedų parašyta daina lietuvių lūpose nesuskamba taip užtikrintai. Galbūt išeitis būtų originalumas, netikėtumas, sekant „Lordi“ ar „LT United“ pavyzdžiais? Gal vertėtų išsiųsti „Thundertale“?

Ne vienas Lietuvos atlikėjas yra skundęsis atrankos sistema ir neprofesionalia komisija. Kaip ir kasmet, komisiją šiemet sudarė visų (arba jokių) galų meistrai. Komisijos sudarymo principai iš esmės atspindi visišką atrankos organizatorių nenuovoką, kaipgi tą „Euroviziją“ laimėti. Kasmet kviečiami keli tie patys „ekspertai“, nes jie, matot, jau 20 metų į „Euroviziją“ važiuoja, tai viską žino. Nesvarbu, kad pergalės nėra parvežę. Kasmet kviečiami neaiškaus išsilavinimo, atsitiktinai išgarsėję asmenys. Taip pat keletas muzikantų, jau kartą prastai pasirodžiusių „Eurovizijoje“. Dar picų valgytojas užkulisiuose iš telefono paskaito „kritišką“ nuomonę (nes juk mažai dar pykčio ir depresijos Lietuvoje). Finale prie komisijos prisijungė dar ir „paprasta žiūrovė“ – turbūt sušvelninti žiūrovų neapykantą ekspertams. Šiemet nebeliko net ir užsienio atstovų, kurie suteikdavo bent šiokią tokią galimybę į save pažvelgti iš šono (aišku, per brangu, juk reikia „Žalgirio“ areną išsinuomoti).

Kai kurie muzikantai atrankoje nedalyvauja būtent dėl komisijos darbo. Dėl to šiemet iš atrankos teigia pasitraukusi Erica Jennings. Jei galėčiau, tai ir aš pasitraukčiau, kaip žiūrovė. Mane ne tiek nervina, kad komisijos nariai galimai stumia savo favoritus ir murkdo jų konkurentus, kiek tai, kaip siaubingai nuobodžiai jie šneka. Retas kuris pajėgus įvardyti konkrečias pasirodymo klaidas ar suvokti bendrą muzikinį kontekstą, užtat tiesiog vynioja į vatą, kokios čia visos puikios dainos. Na, juk plika ausim girdėti, kad taip anaiptol nėra!

Mano manymu, atranka šiemet buvo kaip reta silpna. Teiginys, kad nebuvo aiškaus favorito, labiau reiškė tai, kad nė viena daina netempė iki hito. Džiaugtis, kad J.Brūzgos ar K.Juodzevičiūtės dainos skamba „lygiai kaip vakarietiškos“ – na, žinot, nebe 1985-ieji. Keistos man atrodo ir nuolatinės tobulo atlikimo paieškos: neva tobulas balsas ir visų natų išdainavimas yra kam nors kada nors atnešęs pergalę. Aš pirmiausia ieškočiau asmenybių. Tokia turėtų užaugti Paula, kuri savo „pernelyg seksualų užsienietišką hitą“ iškeitė į psichologinį-teatrinį numerį, su kuriuo neturėjo jokių šansų laimėti.

Nei „The Roop“, nei Monikos Marijos skelbtos „dainos žinutės“ nebuvo tokios paveikios, kaip kalbos apie jas. Suprantu, kad „Eurovizija“ – ne poezijos konkursas, bet norėtųsi, kad priedainis nebūtų penktoko lygio. I. Zasimauskaitės įtaiga, vidinė šiluma ir subtili dainos romantika išsiskyrė ir sujaudino. Jei ne ją, tai į „Euroviziją“ beliktų siųsti atrankos vedėjus.

(Bet galiausiai juk tai net nelabai svarbu. Mažiau nei po metų vėl turėsim rinkti iš naujo.)

*

Neduok Dieve, kas nors apie Lietuvos kultūrą, muzikos kokybę spręstų iš „Eurovizijos“ atrankų. O juk sprendžiam – mes patys. Daliai Lietuvos atrodo, kad būtent tokia ir yra mūsų muzika, būtent šie žmonės yra geriausi jos kūrėjai, nes juos rodo televizija, giria komisija, nes būtent jie pretenduoja visai mūsų šaliai atstovauti Europoje. Deja, šioje atrankoje sporto principai negalioja – nedalyvauja čia nei greičiausi, nei vikriausi. Panašiau į Seimo rinkimus, kai tenka balsuot už tuos, kurie neaiškių tikslų vedami nusprendė kandidatuoti.

Alternatyvios, autorinės, originalios muzikos kūrėjai abejingi „Eurovizijai“. Jų vietą čia užima ir charakiriui ryžtasi realybės šou nugalėtojai, popmuzikos marginalai, no name‘ai, žmonės, gyvenantys nuo „Eurovizijos“ iki „Eurovizijos“. Visas šitas mailius atspindi mūsų bendrą muzikinę kultūrą. Nors alternatyvi muzika jau neretai prilygsta užsienio pavyzdžiams, bet ji nenoriai priimama į radijo ir televizijos eterį (o ir pati ne per daug ten veržiasi). O populiarioji, komercinė muzika vis dar mokosi iš „Slavianskij Bazar“ ir „X faktoriaus“. Vis dar neišsenka vadybininkų azartas kuo daugiau pasipelnyti, sukuriant pigų, prastą, lengvai transportuojamą ir greitai pamirštamą produktą.

*

LRT mėgsta skelbtis ugdytojais ir švietėjais, kultūrine ir kultūringa televizija. Bet profesionalią „Eurovizijos“ atranką suorganizuoti – tai ne 3D tanko projekciją per „Panoramą“ parodyti. „Eurovizija“ štai skelbiama visos valstybės reikalu, nepriklausomybės simboliu ir didžiausia muzikos švente, bet iš tiesų tai yra aukso lobis, du mėnesius užpildantis geriausią eterio laiką. LRT slibinas tą lobį užsėdęs, nors per 20 metų negali pasigirti beveik jokiais pasiekimais. Jau ne kartą kalbėta, kad čempionatą pralaimėjusios komandos treneriui yra padoru atsistatydinti. Suprantu, kad konkursas nacionalinis, kaip ir kad pati LRT nacionalinė, tačiau tai labiau ne teisė, o atsakomybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų