Aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ organizatoriai Ph.Niblocką pristato kaip eksperimentinės muzikos legendą, kompozitorių, kuriantį minimalistine drone komponavimo technika, įkvėpta 7 deš. Niujorko kultūrinio gyvenimo.
Interviu 15min Ph.Niblockas pasakoja apie „tikrąjį minimalizmą“ ir kūrybinį procesą.
– Jūsų gyvenimo ir karjeros istorija glaudžiai susijusi su Niujorku, tačiau jūs nuolat keliaujate – ar jus įkvepia vietos, kurias aplankote?
– Nepasakyčiau. Keliauju pirmiausia tam, kad rengčiau pasirodymus. Pastaruosius kelis dešimtmečius keliauju 8 mėnesius per metus. Turiu namą ir Gente, Belgijoje, tačiau ten kasmet praleidžiu vos kelias dienas. Jokioje vietoje neužsibūnu ilgai.
– Kai tiek laiko praleidžiate kelyje, ar dar yra vieta, kurią laikote savo namais?
– Taip, vis dar jaučiuosi gyvenantis Niujorke, čia yra mano namai. Juolab kad čia ir toliau daug koncertuoju.
– Esate sakęs, kad jūsų kūrybai didelę įtaką padarė 7-ojo dešimtmečio Niujorko muzikos scena. O kaip yra su šiandienos muzikiniais ir kultūriniais reiškiniais? Ar jaučiate ryšį su jais?
– Dalyvaudamas festivaliuose išgirstu labai daug labai įvairios muzikos. Kai kas iš to, ką nugirstu, man yra įdomu, bet nepasakyčiau, kad jausčiau šiuolaikinės kultūros įtaką savo kūrybai.
Visai kas kita su džiazu. Jis mane vis dar įkvepia. Tai yra muzika, kuri dažniausiai skamba mano namuose.
– Dažnai esate apibūdinamas kaip kompozitorius minimalistas. Pritariate tokiam apibūdinimui?
– Taip, tai visiška tiesa.
– Tačiau palyginus su, pavyzdžiui, minimalizmo klasikais – Steve'u Reichu ar Philipu Glassu – jūsų muzika atrodo visiškai kitokia.
– Taip yra todėl, kad jūsų minėti kompozitoriai nėra minimalistai, jie tiesiog kartotojai! (juokiasi) O aš esu minimalistas. Tikrasis minimalistas.
– Ar, be jūsų, dar yra kitų „tikrųjų minimalistų“?
– Niujorke jų visai nemažai. Prie minimalistų, pavyzdžiui, tikrai priskirčiau Charlemagne Palestine.
– Jūsų kompozicijos gana ilgos. Kodėl renkatės tokią trukmę?
– Įprastai jos trunka apie 20 minučių. Tai patogu – tuomet koncerte galiu groti tris ar keturias kompozicijas. Nors šiandien [pokalbis su P.Niblocku vyko sekmadienį prieš tą vakarą vykusį koncertą ŠMC – aut. past.] bus grojama pusvalandžio trukmės kompozicija – neįtikėtinai ilgas kūrinys man. Trumpiausias tikriausiai trunka apie 15 minučių.
– Ar prieš imdamasis kurti naują kūrinį žinote, kaip jį plėtosite, kuo ir kaip jis baigsis? Ar daug taisote pirminį variantą?
– Iš tiesų, ne. Tiesiog pasiekiu 20 minučių ribą ir galvoju, kad gal jau metas baigti (juokiasi). Ir retai grįžtu prie jau parašytų kūrinių, retai juos perdarinėju. Net ir klausausi jų tik tuomet, kai juos kam nors atlieku.
– Esate ne tik kompozitorius, bet ir režisierius bei fotografas. Viename interviu esate sakęs, jog ieškote tokių kūrybos modelių, kurie neturėtų nieko bendro su įprastais naratyviniais ar emociniais elementais. Kaip sekasi šios paieškos?
– Tiesiog darau tai, ką darau – tai ypač ryšku kalbant apie mano kino ir fotografijos darbus. Jie ganėtinai skirtingi, sunku jiems rasti bendrą vardiklį. Pavyzdžiui, dažnai rodomas mano darbas „The Movement of People Working“ labai skiriasi nuo to, ką įprastai rodau savo koncertų metu, ar ką sukūriau per pastaruosius penkerius metus. Nekeldamas sau tikslo būtinai sukurti ką nors nekonvencionalaus, tiesiog darau tai, ką noriu, nesibaimindamas, kad tapsiu per daug standartiškas, nes su šia problema dar niekada neteko susidurti.
– Ar žiūrite daug filmų?
– Ne, mečiau tai daryti 8 dešimtmetyje. Dabar esu per daug užsiėmęs, kad galėčiau skirti tam laiko. Problema tokia: galiu klausytis muzikos ir dirbti, bet negaliu žiūrėti filmo ir dirbti vienu metu. Jei žiūriu filmą, viskas aplink turi sustoti. Negaliu sau to leisti.
– Koncertuose jūsų filmai dažnai lydi muzikines kompozicijas. Kaip gimė ši idėja?
– Tiesiog pagalvojau, jog tai gera mintis. Toks modelis, vizualinės medžiagos ir muzikos jungimas, matyt, kilo iš Johno Cage'o idėjų. Tarp šių dviejų dėmenų nėra nieko bendro. Kiekvienas jų veikia pats sau. Todėl kaskart paklaustas, koks ryšys tarp muzikos ir vizualikos mano koncertuose, drąsiai atsakau – joks.
– Tačiau jūsų filmai nenaratyviniai, muzikinės kompozicijos – neretai be jokių užuominų į ritmą ar melodiją, todėl kritikai dažnai įžvelgia paraleles tarp jūsų darbų skirtingose kūrybinėse srityse.
– Nepasakyčiau, kad tų jungčių yra. Smagu, kai kritikai sako gerus dalykus, ne taip smagu, kai sako mažiau gerus. Bet iš tiesų nekreipiu per daug dėmesio į savo kūrybos interpretacijas, tai neturi didelės įtakos tam, ką aš veikiu.
– Ar kūrybiniame procese galvojate apie savo klausytoją, savo žiūrovą?
– Absoliučiai ne. Tai, ar klausytojas supras mano muziką, neturi nieko bendro su manimi.
Nelabai mėgstu ir pokalbius su auditorija, stengiuosi vengti situacijų, kur turiu aiškinti, ką darau. Tačiau auditorijų būna labai skirtingų.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus geriausiame Paryžiaus klube, skirtame improvizacinei muzikai, turėjau koncertą. Jame dalyvavo apie 100 žmonių, dalis jų puikiai mane pažinojo, dalis buvo man visiškai nepažįstami. Po koncerto žmonės plojo neįtikėtinai ilgai. Tebevykstant koncertui nulipau nuo scenos ir nuėjau į tualetą – būna, jog kartas išeinu, o mano muzika toliau groja ir pati pasibaigia, jai manęs visai nereikia – todėl koncerto pabaigoje stovėjau drauge su visa auditorija ir plojau kartu su ja. Buvo smagu.
