Pirmasis įspūdis patekus į „Vakarį“ buvo toks, kad muziką nustelbia neįprasta erdvė bei muzikantų poreikis pralaužti ledus tiek kolektyvo viduje, tiek santykyje su publika.
„Vakaris“ įsikūręs „Pramogų banke“, buvusio kino teatro „Pergalė“ patalpose. Scena gerokai aukščiau nei salės lygis, tarsi antras ir pirmas aukštai. Tad muzikantai į publiką žvelgia iš gerokos aukštumos.
Gal todėl „Face White“ muzikantams ir patiems prireikė laiko įsivažiuoti į tai, ką daro. Kaip ten bebūtų, antroji koncerto pusė buvo gerokai gyvesnė nei pirmoji. Tada jau pasimatė Sauliaus asmenybės spalvingumas ir buvo lengva susikoncentruoti į muziką.
Toji muzika iš pradžių keistai derėjo su aplinka. Tarsi „Face White“ būtų vienas tų kolektyvų, grojančių prestižiniuose restoranuose su aiškia tiksline auditorija.
Melodingas, bet santūrus, „M-1 Plius“ tipo repertuaras, statiškas muzikantų elgesys. Foninė muzika, kuri neprikausto dėmesio. Tačiau Sauliui įsikalbėjus ir išsigryninus koncerto dinamikai, „Face White“ galutinai išėjo į pirmą planą.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Face white“ koncerto akimirka |
Klausytojai tiesiog privalėjo likti sužavėti. Visų pirma, – matyt tam įtakos turėjo ne viena proga kurti garso takelį TV laidoms, serialams ar filmams, – norisi pabrėžti Sauliaus kaip kompozitoriaus sugebėjimus.
Mes aišku kalbame apie tradicinę poproko muziką. Keletas akordų posmui, keletas kitų akordų priedainiui – didelio originalumo čia nepasieksi. Be to, juk dainų sukurta milijonai, pasikartojimų išvengti neįmanoma.
Bet būtent tai ir generuoja nuostabą. Kurti kažką originalaus ir netikėto, esant tokioms sąlygoms. O Sauliui tai dar ir kaip pavyksta.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Face white“ koncerto akimirka |
Galvojau, ką man primena „Face White“ muzika. Sakyčiau, šiame amplua Saulius yra tarsi koks lietuvių Markas Knopfleris. Arba Chrisas Rea. Arba Dave‘as Matthews. O jo kuriama muzika idealiai tinka vėlyvai popietei po gero tūso. Arba jo išvakarėse.
Ir dar man kilo įspūdis, kad „Face White“ kūryba šaukiasi vaizdo arba kažkokios gyvenimiškos patirties palydos. Ji privalo būti kuo greičiau įrašyta, kad pakliūtų į filmus, į ausinukus, į radijo imtuvus, ir t. t.
Noriu girdėti tokią muziką gerame filme, klausytis jos sporto klube ar įstrigęs kamštyje. Noriu, kad ji mane suptų.
(Kur tas žadėtasis Sauliaus albumas, įrašinėtas Šv. Kotrynos bažnyčioje?)
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Face white“ koncerto akimirka |
Tiesą sakant, ši muzika ganėtinai klastinga (tyli kiaulė gilią...). Būdama išoriškai rami ji puikiai geba įsikeroti tavo mintyse ir visą dieną ten skambėti.
„Meile tu“, „Supermodelis“, „No More Drama“...
Visą dieną.
Belieka laukti albumo, naujų garsų, naujų vaizdų ir koncertų. Manau, kad dabar jau tikrai visi esame gerokai suintriguoti.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Face white“ koncerto akimirka |