Jei aš teikčiau apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, tai festivalio tėvas Antanas Gustys būtų pirmasis sąraše. Pavyzdinis užsispyrimas kasmet rengti tokią muzikos šventę, į kurią įdėtos akivaizdžios pastangos turbūt dažnai neatsiperka ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai. Kitąmet – festivalio trisdešimtmetis, tai gal kokią Nacionalinę premiją?
Nors per atidarymą pirmadienį kavinėje „Jazz Cellar“ publikos menkumas nugąsdino, kituose koncertuose Rusų dramos teatre salė būdavo pilna, kai kas net likdavo stovėti. Apskritai festivalio publika atrodo ypatinga – išsilavinusi, inteligentiška, ne per rimta. Manau, muzikantus ji irgi džiugina.
Mano galvoje tuščiausia buvo per trio „The Thing“ (Švedija-Norvegija) koncertą. Dabar menkiausias vėjo pūstelėjimas scenoje vadinamas atominiu sprogimu ar žemės drebėjimu. Prieš tai groję kiti skandinavai net ir vadinosi „Atomic“ – deja, iš jų pasirodymo atsimenu tik maniakišką kontrabosininką Ingebrigtą Håkerį Flateną, kuris iškart po to pasirodė ir su „The Thing“.
Iš tiesų atominė grupė pasivadinusi paprastai ir ironiškai – „Dalykas“. Komišką kontekstą muzikai suteikė ir saksofonininko Matso Gustafssono išsamiai pristatyta legenda apie Naujajame Orleane vikingų paskleistą džiazo sėklą. Trio muziką bandžiau prilyginti kokiai nors sporto šakai, bet nesugalvojau tokios intensyvios, agresyvios, greitos ir komplikuotos – maždaug barjerinis sprintas šachmatiniame bokso ringe. Koncerto metu buvau įsitikinus, kad kas nors tuoj sprogs – jei ne muzikantas, tai mažų mažiausiai elektros saugikliai. Būgnai kalė lyg kas kojomis tryptų, saksofonas rėkė iš visų plaučių, na, o Flatenas kovėsi su kontrabosu lyg su laukiniu žvėrimi. Sakyčiau – avangardinis pankrokas, bet ne, tai buvo vikingų džiazas.
Įdomu, kad antros labiausiai įstrigusios grupės muzika visiškai priešinga. Kanadietės Marianne Trudel trio „Trifolia“ koncertas buvo labai subtilus ir tylus, bet ne melancholiškas. Ištuštėjus sąmonei, prisiminiau savo pačios pianino mokytoją, kuri natų lape dažniausiai palikdavo tą patį priminimą – NESKUBĖK! „Trifolios“ koncertas buvo geriausias pavyzdys, kaip įspūdingai galima neskubėti, išlaikyti visas pauzes, prilėtinti augimą, atitolinti kulminaciją.
Abu mano favoritus susiejo ir lyderių šnekumas. Tiesa, jų pasakotos istorijos skirtingos (išsigalvojimas vs. nuoširdumas), bet jas vienijo puikus humoro jausmas. Pianistė Trudel man liko svarbiausia festivalio moterimi (tiesa, nemačiau kroatės Tamaros Obrovac ansamblio pasirodymo; dar pora jų grojo prancūzų Nacionaliniame džiazo orkestre, ir viskas). Moteris mėginau įsivaizduoti vietoje perkusininkų, eksperimentavusių įvairiausiais rakandais ir žaisliukais, – nepavyko, vis dar kažkaip neįprasta.
Liudas Mockūnas tikrai nėra trečias mano subjektyviame sąrašiuke. Jis visada geriausias, kaskart išgirstu jį tarsi pirmą kartą. „Vilnius Jazz“ uždaryme jis surengė išskirtinį solinį koncertą. Saksofonu taškydamas vandenį dubenyje, virto gyvačių kerėtoju. Skambėjo vientisa, iki smulkmenų apgalvota, bet drauge ir laisva kompozicija, kurios klausant man ir vėjas laukuose siūravo, ir medžiai girgždėjo, ir žvėris urzgė. O gal ten ir visai nieko nebuvo, vien muzika.
Gaila, kad Mockūnas nublanko prieš Daliaus Naujokaičio „performansą“ – Niujorke gyvenantis perkusininkas, ką tik Gusčio apdovanotas už nuopelnus Lietuvos džiazui, scenoje pasirodė apsvaigęs, tad ne tik negalėjo, bet turbūt ir nenorėjo groti.
Iš įvykusių ir girdėtų koncertų dar įsiminė trio „De Beren Gieren“ (Olandija-Belgija). Net ir nematydamas nesunkiai atspėtum, kad groja jauni hipsteriai moksliukai. Tai lengvas, kuklus džiazas, be jokios pozos. Ilgai kartojamos ritminės frazės skambėjo lyg gyvais instrumentais imituojami elektroninės muzikos efektai.
Priešingybė jiems būtų amerikiečių mohikanų Andrew Lambo ir Warreno Smitho pasirodymas su Arkadijumi Gotesmanu. Apsistatę gausybe perkusijos, žaisdami ir improvizuodami, jie vis dėlto neišlaikė mano dėmesio. Kiek nuvylė ir festivalį atidaręs Nikolajaus Rubanovo ir Aleksejaus Ivanovo duetas iš Rusijos, juolab kad šalia Rubanovo pavardės jau tris dešimtmečius rašomas bene geriausios rusų roko grupės „Aukcyon“ pavadinimas. Tai gali būti mano asmeninės klausos problema, bet su raktiniais džiazo elementais – „improvizacija“ ir „eksperimentu“ – kartais tiesiog perlenkiama lazda. Pritrūksta režisūros, užsižaidžiama garsais dėl garsų, nebesistengiama jų suvesti į jokią aukštesnę struktūrą.
Kitas kraštutinumas – prancūzų Vincento Peirani ir Emile Parisien koncertas. Žavingi, artistiški atlikėjai, melodingas akordeono ir saksofono derinys tiktų ir restoranui Eliziejaus laukuose. Tipiškai prancūziška, tipiška „Amelija iš Monmartro“. Gražu, pernelyg gražu.
Vis dėlto festivalio kontekste muzikiniai kraštutinumai yra vertybė – kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį ir džiazo supratimą. Norisi „Vilnius Jazz“ dar kaip nors pagirti. Štai su vedėjo darbu puikiai susitvarkė Domantas Razauskas, neužėmęs per daug eterio, su humoru nuteikdavęs ilgesnėms pertraukoms, ne kartą pelnytai šlovinęs festivalio garsistus. Ir užkulisiuose įkvepiančiai šokęs grojant „The Thing“ – nors aptriušusi Rusų dramos teatro salė man atrodo miela ir jauki, per tą atominį koncertą jaučiausi lyg sovietmečiu įkalinta prie grindų pritvirtintoje kėdėje.
