Ray teturi du albumus. Abu puikiai įvertinti ir labai skirtingi. Pirmajame ji buvo gotiška melancholiška ragana. Ekscentriška, šiurpoka, bet pirmiausia introvertiška. Dabar ji sugrįžo gerokai pasikeitusi: Karin Dreijer išsiskyrė su vyru, pradėjo dažnai lankytis Berlyne ir naudotis „Tinder“ programėle. Ji atrado savo queer pusę, nepriskiria savęs nei vienai lyčiai, domisi sadomazochistiniais fetišais.
Tai, kad jos naujasis albumas „Plunge“ yra politiškas ir manifestiškas, nenustebino. Karin su broliu kadaise įkurtas duetas „The Knife“ buvo unikalus Trojos arklio sumanymas: į patrauklias popmelodijas buvo prikaišiota patriarchalizmo, homofobijos, valdžios kritikos. „The Knife“ neduodavo interviu, nedalyvaudavo apdovanojimų ceremonijose, slėpdavosi po kaukėmis (net sklandė gandai, kad į sceną lipa visai ne jie).
Fever Ray – solinio K. Dreijer projekto – muzika kitokia, bet idėja panaši. Be jokių fanfarų sugrįžusi į muzikos pasaulį, ji pristatė nuosekliai apgalvotą estetiką – manifestą, vaizdo klipus, muzikančių grupę. Naujoji Fever Ray nori kalbėti apie išsilaisvinimą iš primestų normų, atradimą to, kas teikia malonumą, seksualinį eksperimentavimą ir tiesiog atrodymą taip, kaip norisi.
Šios idėjos gana sėkmingai skleidžiamos „Plunge“ dainų tekstuose (pavyzdžiui, valstybės politika susiejama su seksualinėmis normomis: „Ši šalis trukdo dulkintis!“ – skanduojama dainoje „This Country“). Koncerte taip pat stengiamasi melancholiją pakeisti kovingumu. Dėl to Fever Ray į gastroles pasikvietė penketą ryškių merginų iš viso pasaulio, kurios dainuoja, groja ir mojuoja kumščiais.
Lūkesčiai koncertui buvo gana aukšti dėl Fever Ray naujųjų vaizdo klipų, kuriuose rengiamos valgymo, sekso ir šokių orgijos. Tačiau scenoje viskas atrodė labai kuklu. Abejoju, ar ką nors 2018 metais dar gali šokiruoti imituojamas trijų merginų sekso aktas. Lietuvos teatro spektakliuose nepalyginamai smarkesni vakarėliai vyksta. Fever Ray, atvykusi iš laisvos ir pažangios Švedijos, scenoje atrodė susikausčiusi lyg lietuvaitė.
Koncertų salėje šia proga buvo iškabinti užrašai, kad tualetai yra „trans friendly“, kad aukšti žmonės turėtų neužstoti vaizdo žemesniems, moteris derėtų praleisti į priekį ir, žinoma, nefotografuokite. Tokia graži ir teisinga švediška utopija. Laisvė kuriama taisyklėmis.
Toks buvo ir pats pasirodymas – saugus, tvarkingas, kruopščiai atidirbtas. Merginų kostiumai atrodė gana pigiai (silpnokas bandymas mėgautis bjaurumo estetika), lygiai kaip ir santūrus apšvietimas. Įsiminė tik per dainą „Wanna Sip“, kaukiant sirenoms, pradėję suktis didžiuliai švyturiai. Trys merginos lyg pareigūnės stovėjo išsirikiavusios scenos priekyje. Pasijuto šiek tiek įtampos, kurios iki tol trūko.
Nemanau, kad muzikantas privalo bendrauti su publika, bet jei ne žodžiais, tai kitais būdais emociją vis dėlto turi transliuoti, ir ją turi pajusti ne tik tie, kurie pačiam priekyje susigrūdę prakaituoja. Ši transliacija kiek suintensyvėjo tik nuo koncerto vidurio, dažniausiai publika buvo palikta pati sau, o tai – neatleistina tokiai patyrusiai atlikėjai.
Unikalus Fever Ray jausmingos robotės balsas skambėjo dar įspūdingiau nei įrašuose. Muzikai daug jėgos pridėjo dvi perkusininkės su latino ritmais. Tačiau to begėdiško vakarėlio, po kurio mes visi turėtume pasijusti laisvesni, kaip nebuvo, taip nebuvo. (Jo ieškantiems verčiau rekomenduočiau gerokai radikalesnę kanadietę Peaches.) Pati Fever Ray netoli pabėgo nuo savo prigimtinio introvertiškumo. Jos idėjos, kaip ir tie prašymai nefotografuoti, liko labiau ant popieriaus.